Tapytojos „šydų technika“ sukuria dvejopą efektą – visų pirma tokiu būdu drobėse yra sukuriamas erdvės gilumo pojūtis, antra – yra siekiama sukurti ypatingą spalvingumo įspūdį. Vieni ant kitų klojami pasluoksniai yra tokie blyškūs ir tokie perregimi, kad stebėtojui yra įteigiama asociacija apie miglotą, rūke paskendusią atmosferą. Ūkanotos erdvės suvokimą provokuoja tai, kad jos pagrindui tapytoja pasirenka vieną atspalvį, ir jis paveiksluose dažniausiai yra vienintelis konkretus paveikslo spalvinis aspektas. Žvelgdama į bendrą paveikslų koloritą auditorija gali bandyti nusakyti, kad bendras paveikslo tonas yra samaninis, rubino raudonumo, kobalto ar indigo mėlynos – tačiau tapytoja savo drobėms visiškai nenaudoja tokių spalvų. Atitinkamas spalvinis įspūdis susidaro tada, kuomet tapytoja ant prieš tai išmodeliuotų pasluoksnių lieja lakų priešingos spalvos sluoksnį, taigi paviršutiniškai suvoktos spalvos tėra visiškai plonytis mėlyno dažo „vualis“ ant geltono, raudonai oranžinio, balkšvo ar rusvo pagrindo. Į tokias uždangas panardinti ankstesnių sluoksnių užtapymai provokuoja įsivaizduoti, kad paveikslo erdvėje egzistuoja apšvieta ir šešėliai, o pro neaiškios spalvos šešėlių mases prasišviečiantys konkrečios spalvos plėmai yra tarsi pro tirštą atmosferą prasiskverbti bandantys šviesos blysniai. Tokiu būdu D. Katinaitės abstrakčiojo ekspresionizmo paveikslai nėra įprastinės spalvų derinių ir subtilių atspalvių skirtumų studijos – kaip, tarkime, Mark Rothko (1903–1970) darbai,֪– bet veikiau spalvos iliuzijos ir konkrečių atspalvių neapibrėžtumo studijos – kaip kito žymaus koloristo Jules Olitski (1922–2007) darbai.