Marius Repšys – vienas žinomiausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių. Jis suvaidino Vandalą „Išvaryme“, Lauryną „Katedroje“ ir daug kitų įsimintinų vaidmenų, laimėjo aukščiausius teatro ir kino apdovanojimus. 

Pastaruosius keletą metų Marius Repšys pasirodo ekranuose ir spaudos puslapiuose ne tik kaip teatro ir kino vaidmenų kūrėjas, bet ir kaip žmogus, kovojantis su universaliomis, daugeliui pažįstamomis problemomis. Aktorius drąsiai ir atvirai kalba apie depresiją ir psichozės epizodus, kankinančius nuo vaikystės. 

Ar menininko talentas ir psichikos problemos – dvi tos pačios monetos pusės? Ar aktorystė – ir kūryba apskritai – ne tik apdovanoja, bet ir žaloja, o vėliau pati semiasi jėgų iš padarytų žaizdų? Jei taip, kaip tą žalą mažinti ir ar reikia tai daryti? 

Šiame spektaklyje žiūrovas kviečiamas pabūti su aktoriumi. Pabūti labai arti. Leistis kelionėn gilyn į pasąmonę, į vidinį kosmosą, geriant iš atminties šaltinių, kaunantis su šešėliais, linksminantis su animomis, ieškant savojo dievo.  

Marius Repšys – aktorius, taigi scenoje jis vaidins. Bet kaip suvaidinti save? O gal mes nė nedarome nieko kito, gal mūsų „aš“ tėra nuolat besikeičiančių, skirtingoms aplinkybėms pritaikomų vaidmenų rinkinys? Tuomet galima paklausti kitaip: ar įmanoma savęs nevaidinti? Kiek kaukių turime nusiimti, kad pagaliau išvystume save?

Šiuose klausimuose, kaip ir spektaklyje, teatras persipina su gyvenimu. Bet teatras yra vieta, kur pamišimas leidžiamas, o gyvenime esame linkę jo nepripažinti. Spektaklio kūrybinė grupė tiki, kad čia gyvenimui yra ko pasimokyti iš teatro.