Subombarduoti Ukrainos pastatai, Baalbeko šventykla Libane, pastatyta 60-aisiais mūsų eros metais, sprogdinamų uolienų ir žemės drebėjimo Turkijoje sugriautų miestų vaizdai, jau trisdešimt metų senovės šventyklos akmenis prižiūrintis vyras, monolitinių pastatų griaučiai ir betono nuolaužų krūvos, laukiančios, kol bus išvežtos ir panaudotos iš naujo, ir pagrindinė filmo persona – italų architektas ir dizaineris Michele de Lucchi, kurio sode iš akmenų dėliojamas simbolinis kraštovaizdžio elementas – ratas, į kurį nevalia įžengti jokiam žmogui. Jis skirtas civilizacijų išlikimo ir žlugimo apmąstymams. Taip režisierius Viktoras Kosakovskis kviečia žiūrovus leistis į filosofines ir poetines refleksijas apie senųjų ir naujųjų laikų architektūrą. Garsus kino eseistas Viktoras Kosakovskis („Tyliau!“, „Gunda“) šįkart per įspūdingus vaizdus, vesdamas paraleles tarp amžino akmens ir iš jo gaminamo trumpalaikio betono užduoda universalius ir ne tik jį neraminančius klausimus: ar betoninės miestų džiunglės statomos galvojant apie mūsų civilizacijos ateitį; ar ilgalaikės pasekmės nebus katastrofiškos estetiniu ir ekologiniu požiūriu; ar įmanoma ir ar ne per vėlu sugrįžti prie ilgaamžių architektūros vertybių? Šis filmas yra programos TIKRA IR NETIKRA dalis Šioje programoje balansuojama tarp to, kas nesuvaidinta ir suvaidinta. Režisieriai tikrina mūsų suvokimo ribas – juk gyvename nebe vienos realybės pasaulyje. Čia išvysime ir filmą-socialinį projektą su realiomis ekskalinėmis, ir politinės rezistencijos kūrinį, ir ekologinę-filosofinę eseistiką apie gamtos ir žmogaus susidūrimą, ir netikėtus personažų transformacijų viražus. Šie filmai trina arba plečia kino apibrėžimą, tad žiūrovams teks išties įdomi užduotis šifruoti, kas filmuose tikra, o kas – ne visai. Filmą vertė Ieva Frigerio.