Žvelgdami į paveikslus, mes net negalime pasakyti, iš kokios žiūrėjimo pozicijos dailininkas ją nutapė: ar vidinėmis akimis ją matė iš viršaus, ar žvelgė į ją frontaliai. Būtent todėl ji regisi savaip stebuklinga, ir tikra, ir netikra vienu ir tuo pačiu metu. Ir todėl nenuostabu, kad joje greičiausiai kunkuliuoja toks keistas dalykas, kaip kūrybinės būtinybės imperatyvas, kartu tapęs ir meninių Ričardo tyrinėjimų objektu, savotiška kūrybinio veiksmo scenografija ar pirmapradžių būties formų radimviete. Kitaip tariant, tai yra ne kas kitas, o vidinis kuriančio žmogaus peizažas. Nepaisant to, kad šios „vietos“ Ričardas neformuoja nei linijinės, nei spalvinės perspektyvos būdais, ji atrodo gili. Turėdamas daugiau kaip keturių dešimčių meninės veiklos patirtį, menininkas, regisi, labai lengva ranka formuoja erdvės trimatiškumą, naudodamasis tik spalva. Tačiau paveiksluose šis substantyvus spalvinis trimatiškumas nėra vienalytis. Mėlio, geltonumo, raudonio tirštumą ar išretėjimą visada lemia erdvėje karaliaujančios linijos dinamika, priverčianti erdvę tapti jos judesio bendražyge arba, vaizdžiai sakant, dialogo, santykio partnere. Potėpio, tai virstusio gyvą paveikslų nuotaiką formuojančia linija, tai susitelkusio į dėmę, trajektorijos neįmanoma nuspėti. Šios tarsi atsitiktinės potėpio trajektorijos neturi nei aiškios pradžios, nei tikėtinumu pateisinamos pabaigos.