Gyvai atliekama muzika, džiazuojantys, kone balsu kalbantys kūnai, laisvės ir siautulio pojūtis, šokio spinduliuojamas grakštumas, elegancija – tai „Lindyhopera“, kuri ištrauks iš kasdienybės, pažadins snūduriuojančią gyvastį, perpils miegantį kraują. Visa tai ir nuotaikingą vakarą garantuos vintažinio džiazo ansamblio „The Schwings Band“ energija, choreografės Elzės Višnevskytės suprojektuota judesio architektūra, kompozitoriaus Remio Rančio džiazo, svingo kaskados.
Spektaklio pagrindinis dramaturgas yra kūnas, o tiksliau – Vilniaus senojo teatro aktoriai ir jų kūnai. Režisierius – muzika ir ritmas. Ne veltui džiazas, svingas yra tapę laisvės sinonimais, o lindyhopas neabejotinai yra laisvės repeticija. Džiazo šokiai (čarlstonas, black bottom, stepas, lindyhopas, triukai, solo džiazas, balboa etc.) ir gimė iš išsilaisvinimo ir džiaugsmo poreikio.
Džiazas yra visoks ir visur, jo kalba pagrįsta ritmika, improvizacija, individualumu ir ekspresija. Šie elementai turi galią kurti identitetą, ryšį su savimi ir kitu. Džiazo šokiai gimė, vystėsi kaip klubiniai šokiai, bet buvo šokama tiek gatvėse, tiek namų svetainėse. Lindyhopas – itin energingas porinis šokis, gimęs dar 1920-aisiais Harleme, Niujorke, juodaodžių bendruomenėje.
Spektaklis tyrinėja laisvės ir struktūros santykį. Ar laisvė įmanoma be ribų, be struktūrų? Ar struktūra gali suteikti saugumą? Kokios laisvės siekiame? Kaip ir ką džiazas kalba mums šiandien, ko gali išmokyti?
Gyva muzika, choreografija kuria teatro stebuklą, kurio visi laukiame kasdien kaip pažado, nors niekad ir neišsipildančio. Ši ekspresijos fiesta visiems: jaunam, brandžiam, pagyvenusiam, tam, kam patinka džiazas ir nenori sukti galvos dėl „rimtų reikalų“, t. y. mažmožių. Čia nepralaimi niekas.
„Jau daug metų grojame džiazą, skirtą šokėjams. Kol buvome jauni, dažniausiai rūpėjo tik natos. Dabar, kai natos jau plaukia savaime, atsiranda laiko stebėti šokančius. Muzika yra vėjas, o šokėjai – tai miškas, atliepiantis vėją. Išmokti šokti taip, kad būtum lengvas kaip vėjas, nėra paprasta – turi išmokti žingsnelius, kaip natas, o tada viską pamiršti, atsiduoti ir šokti.“ (Remis Rančys)
