Parodos pavadinimas „Metų laikai“ skamba tarsi kalambūras, siejantis prieštaringas laiko patirtis. Stichiška gamtos pajauta čia sugretinama su mados ir populiariosios kultūros sezoniškumu, kurį diktuoja ne archajiškas gyvybės, mirties ir prisikėlimo ratas, o vis didesnį greitį įgyjantys gamybos ir vartojimo ritmai. Šį disonansą galima atpažinti įspaustą į požemio erdvėse išsidėsčiusius masyvius bareljefus, su humoru perteikiančius taiklias menininko įžvalgas apie mus šiandien valdančius troškimus. Kita vertus, „Metų laikai“ taip pat yra ir nuoroda į kūrybinį magnum opus – aukščiausią pasiektą meistrystės tašką, kuomet nelyg Vivaldžio, Donelaičio ar Čiurlionio darbuose pati gamta it veidrodyje turėtų atpažinti savo atvaizdą. Vis dėlto Jankausko – Duonio parodoje tiek romantiškas mitas apie kūrybingą menininką-genijų, tiek svaja apie absoliutų kūrinį įgyja naują reikšmę. Čia ne gamta atsispindi žmogaus kūriniuose, o menininkas atpažįsta save kaip beždžionę – sutrikusią, pažeidžiamą ir besistengiančią kažką pasakyti.