Šiandien, norint iš tiesų matyti, tenka mokytis atspindėti iš įvairių šviesos šaltinių atkeliaujančias akinančias šviesas. Nepamirštant ko ieškoma — tapybinės šviesos ir joje sužibančio ženklo. Tapyba suteikia galimybę įsižiūrėti — ji tarsi regėjimo ribų praplėtimas tapetum lucidum — padeda įžvelgti, per ją atsiranda galimybė pasaulio ir jame klaidžiojančio tapatumui. Atvaizdai nugula į drobes — jų gaivališka energija užglostoma teptuku ir prijaukinama žiūrovo akiai. Parodos autorių diskusijos, minčių suartėjimai ir skirtys, prasitęsia šioje parodoje. Duete paveikslai mezga plastinius ir idėjinius ryšius, kuriasi unikalus dviejų skirtingų mokyklų — tapybos ir įvietinto meno — žinių bagažą įgijusių tapytojų pokalbis. Šiai parodai įsižiebti reikalingi du akmenukai — jiems susidūrus, sušvinta plevenanti šviesa, nušviečianti stebinčiajam tapybinės kalbos mirgėjimą. Parodoje atvykstama namo. Čia, jų viduje, ant stalo, pro langą ir užsiklojus — jaučiama šiluma, susisuka nerimas, pabyra mintys, ropoja baimės. Indai, užsipildantys sustojusiu žvilgsniu, motyvai-kiautai — pėdsakiški, žymintys buvimą. Šaukšteliais semiamas laikas, skaičiuojama pirmyn, įsikibus stalo krašto — pirštai kvepia žalumynais. VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3-2, Telšiai) veiks iki balandžio 26 d.