Parodoje „šviesa, kuri auga“ menininkė, pasitelkdama video, fotografijos, tekstines ir instaliacines meno praktikas, apmąsto atminties ir laiko – ar veikiau atminčių bei laikų – ekosistemų apytaką ir apykaitą. Iš ekranų į parodos lankytojus žvelgiantys augalai auga, savo gyvenimais atliepdami neišvengiamus šviesos ir tamsos ciklus. Fotografijos mechanizmas taip pat priklauso nuo šviesos ir tamsos dinamikos. Jų kaitoje menininkė užčiuopia ritualo potencialą. A. Kaziliūnaitė kelia klausimą: ar panašią dinamiką galima įžvelgti ir kūrybos akte? Videokūrinyje „augalai, kurie auga mano danguje“ sniege dėliodama rožines lazdeles autorė, kuri yra ir viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos poečių, sako: „Ritualas ne daugina vardus, o padeda juos paleisti.“ Parodoje „šviesa, kuri auga“ eksponuojamuose darbuose apgalvotai kuriama įtampa tarp teksto ir vaizdo, vaizdo tekste ir ir teksto kaip vaizdo. Tyrinėjamos meno kaip ritualo ribos ir keliamas klausimas ar įmanoma tokia egzistencinė laikysena, kuri per meną leistų tiesiogiai prisiliesti prie jusliško ir slėpiningo pasaulio pavidalo. Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) veiks iki balandžio 13 d.