Parodos pavadinimas – „Adonta ta melê“ (gr. „Jos vis dar skambančios sakinių galūnės“) – tai nuoroda į graikų mitologijoje aprašytą kalnų nimfą Echonę ir jos prakeiksmą kartoti kitų ištartus žodžius, paliekant tik nutrūkusias jų pabaigas. Jos figūra veikia kaip metafora, nusakanti dabarties būvį ir kultūrą, kuomet dėl vaizdų bei informacijos pertekliaus tampa neįmanoma kalbėti savais žodžiais, gyventi savomis patirtimis, regėti savais vaizdais. Šis kalbėjimas – pasikartojantis aidas – tampa kalbėjimo bei matymo būdu, kuris, viena vertus, siekia skirtumo, tačiau labiausiai – visiškai nutilti, ištirpti akloje tapybos šviesoje. Tapyboje ieškau vietos, kurioje nebėra jokios atminties, jokio konteksto ar patirties, tik amžinai besitęsianti dabartis. Aidas skamba apleistose tapybos erdvėse, vaizduose be konteksto, patirtyse be atminties. Apleisti yra interjerai, kuriuose žolė auga ant sienų. Apleistas yra veidrodžio atspindys, nerandantis fotografo atvaizdo. Apleistas ir ilgesys, kuris nebeatpažįsta savo namų. Į tapybą žiūriu kaip į laikišką patirtį, kurioje esame priversti patys inicijuoti jos pradžią ir pabaigą. Žiūrovas taip pat yra kviečiamas pasiklysti šiose erdvėse, pamesti raktus nuo seniai atpažįstamų savo namų durų ir į vidų žvilgčioti įsibrovėlio akimis. Šis pasimetimas padeda save atpažinti iš naujo, užpildyti šias erdves nutylančiu šnarėjimu, aidu, kuris, tikiu, ir padės išeiti iš spirališko vaizdų pasikartojimo. LDS Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308) veiks iki balandžio 19 d.