„Įsivaizduokime kryžkelę tarp dviejų kaimų. Viename jų gyvena žmonės, kurie visuomet sako tiesą, o kitame – visad meluojantys. Kryžkelėje sutinkame keleivį ir, norėdami sužinoti, iš kur jis ateina, jam galime užduoti tik vieną klausimą. Jei tai bus melagis, paklausę tiesiai, nieko nesužinosime. Anot logikos profesorių, egzistuoja tik viena galimybė priversti melagį pasakyti tiesą: „Jei tu būtum iš kito kaimo, o aš paklausčiau, ar tu iš melagių kaimo, ar atsakytum „ne“?“ Nors pagal logikos dėsnius jokio kito klausimo būti negali, vis dėlto vienas žmogus tvirtino žinąs ir kitą klausimą, kuris priverstų melagį išsiduoti – tiesiog reikėtų šio keleivio paklausti, ar jis yra varlė. Nebylus regėjimo pojūtis yra tai, prie ko siekia sugrįžti parodoje susitinkantys skirtingų kartų šiuolaikinės lietuvių tapybos atstovai. Jie siekia regėjimo patirties prisiminimo, kuris leistų patirti regėjimą anapus jo paties tiesos ir netiesos kaip betarpišką susidūrimą su tuo, kas visuomet esti arčiausiai ir todėl sunkiausiai pastebima: su šviesa, spalva, forma, o galiausiai – su apnuogintu paviršiumi. Paviršiumi, su kuriuo susidūręs akis į akį esi ir klausiantysis, ir tas, kurio klausia. Juk net jei palovio tamsoje nieko nesimato, tai dar nereiškia, kad ten nieko nėra.“ (Autoriai) Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki kovo 15 d.