J. Kyzikaitės tapyba gal iš pirmo žvilgsnio yra kiek pagražinta, žaisminga ir iliustratyvi (kartais gal net primena pasakos iliustracijas), bet per tokią formą menininkė gali atskleisti ir labai niūrias šios dienos aktualijas. Žiniasklaidos kanaluose rodomi vaizdai ilgainiui tampa nebepaveikūs, nuolatinis socialinių problemų, tragedijų, karo vaizdavimas ir kartojimas praranda „vieno karto“ paveikumą. Todėl norint išlaikyti fokusą reikia daug naujų „vienų kartų“. „Paveikslas įvyko „vieną kartą“ – jis nekartojamas, tačiau žiūrovai išsineša „vieną kartą“ kiekvienas asmeniškai. Pasakos principu noriu sekti savas istorijas, kurios kuriamos reaguojant į įvykius, aplinką, visuomenės problemas. Kodėl pasaka? Kas, jei ne tapyba, yra arčiausiai pasakos“, – pasakojo J. Kyzikaitė. Pasak menotyrininkės Sonatos Baliuckaitės, J. Kyzikatės kūrybos nesumaišysi su niekuo, jos individualus stilius susiformavo dar studijų pradžioje. Didelis formatas, grafiškas piešinys, stilizuotos žmonių figūros, kaukės. „Menininkė dirba ciklais, analizuojant kiekvieną jos paveikslų seriją, atrodytų, kad ji paliečia socialines, politines to meto aktualijas. Tačiau grįžęs dešimtmečiu atgal pamatai, kad tai tiesiog bendražmogiškos ir amžinos aktualijos, tuo metu svarbios pačiai kūrėjai, kaip ir kiekvienam jautriai į aplinką reaguojančiam žmogui“, – teigė menotyrininkė ir galerijos kuratorė S. Baliuckaitė.