Kaip parodos anotacijoje rašo meno kritikė Rosana Lukauskaitė, „riba tarp skaitmeninės ir fizinės realybės vis labiau nyksta, virsta plastiška, nuolat persitvarkančia sąsaja tarp signalo ir suvokimo. Ar galime per ekraną pajusti, kad strymeris karščiuoja? Ar šaltas pikselių tinklas gali perduoti žmogaus baimę karo zonoje? Kodėl tie trys megapikseliai tolumoje atrodo reikšmingesni nei keturi šalia? Mes nuolat ieškome atpažįstamos formos, net atsitiktinėms linijoms suteikiame veidą, net trūkinėjantiems duomenims – sielą.“ Jurgio Tarabildos paroda „Sync“ veikia kaip vizualinė užuomina į šią deformuotą realybės suvokimo būseną. Jo ženklai netikslūs, tačiau konkretūs – tarsi prisilietimo pėdsakai ekrane, lyg rankos gestai, užfiksuoti tik tiek, kiek leidžia technologinė terpė. Juodi potėpiai ant žalsvos drobės ar báltos kreivės juodame fone – tai ne objektai, o signalo likučiai, įrašai iš srauto, kuris niekada nebuvo iki galo užfiksuotas. Pasak paties J. Tarabildos, kūryboje jis dažnai telkiasi rinkimo, kolekcionavimo praktiką: pavyzdžiui, dokumentuoja jam įdomius reiškinius – vienišus debesis – arba renka žmonių paliktus daiktus – lapelius su rašiklių bandymais kanceliarinių prekių parduotuvėse. Šios parodos atveju menininkas kaupia intuityvius piešinius iš asmeninės virtualios erdvės, kuriuos įvardija  kaip prisilietimų pėdsakus ekrane. Galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius) veiks iki gegužės 20 d.