Paroda „Nekursi sau atvaizdo. Priesakai, kasdienybė ir slinktys“ simboliškai paremta antruoju Dievo įsakymu ir skirtingomis jo interpretacijomis žydų tradicijoje – judaizme ir krikščioniškoje Vakarų civilizacijoje. Ilgainiui susiformavo klaidinga nuostata, kad žydų dailė tiesiog neegzistuoja, tokiam įsitikinimui plisti padėjo ir įsitvirtinęs požiūris, jog judėjai yra „knygos tauta“, pirmenybę teikianti skaitymui, diskusijai ar muzikai, o ne vizualumui. „Nevizualumo“ stereotipą reikšmingai pakeitė XX a. pr. archeologiniai kasinėjimai Dūra Europo mieste (Sirija), kurių metu buvo atkasta viena seniausių pasaulyje sinagogų su sienas puošiančiomis figūrinėmis freskomis. Vėlyviausias sinagogos statybų etapas datuojamas II amžiumi. Tiesa ta, kad senuosiuose hebrajų rankraščiuose taip pat nevengta vaizduoti žmonių figūrų, o sinagogų interjerai, ritualiniai objektai, indai ir knygos būdavo dekoruojami animalistiniais ir augaliniais ornamentais. Poindustrinės revoliucijos, modernėjančio pasaulio iššūkių kontekste keitėsi žydų dailės suvokimas, suklestėjo skulptūra, tapyba, grafika, fotografija. Viena iš parodos kuratorių G. Kasparavičiutė-Kaminskienė teigia, kad „nors patys žydai įvairiais istorijos tarpsniais antrąjį Dievo įsakymą traktavo skirtingai, tačiau jo ašimi nuolat išliko siekis vaizdo nepaversti garbinimo objektu, stabu“.