Žavioje Antašavoje tėvas ir sūnus, jungiami senosios aludarių tradicijos, ruošiasi kasmetei derliaus šventei – Žolinei. Jųdviejų istorija – ne tik apie alaus darymą, tačiau ir apie glaudų lietuvių bendruomenės ryšį su gamta ir savarankiškumą. Kai statinės pripildomos alaus, kartu priartėja ir tamsūs šešėliai.