„Išsėtinė konstibacija C“ – tai šunytės Pepės žvilgsnis pro langą į gimtąjį Vilnių, kuris keičiasi per greitai. Dar visai neseniai ji bėgiojo po pievas ir krūmynus, o dabar visur aptverta, visur kažkas pastatyta. Lieka tik šaligatviai, kuriais laksto niekur nespėjantys žmonės. Dauguma – konstibauskai, kuriuos varinėja nabonai, o tiems komanduoja klimai, verčiami paslaptingų jėgorų. Tai fotografo Gintaro Zinkevičiaus išgalvota kastų sistema, tiksliai nusakanti, kas darosi mieste, kuris tampa nebeatpažįstamas. Jokių kastų ir sistemų nevalgančiam šuniui seno perstatinėjimas ir gražių vietų naikinimas atrodo absurdiškai. Nežinia kam to reikia. Pavadinime įrašyta raidė C reiškia, kad dvi parodos šia tema jau buvo. Tačiau tokiose vietose, kur beveik niekas jų nematė. O dešimt metų fotografuojant, kas vyksta Vilniuje, susikaupė iškalbingas archyvas, liudijantis karštligiškas pastangas visur palikti savo ženklą, abejingumą kitiems ir skylėtą atmintį. Šįkart atrinkęs apie penkiasdešimt fotografijų menininkas užmezga dialogą su Vilniaus rotuše – pastatu, kuris pats kažkada buvo sukonstibuotas netuščioje vietoje. Gintaro Zinkevičiaus paroda čia turėtų veikti kaip akibrokštas, skatinantis susimąstyti apie tapatybę ir kaitą, apie kultūros vertę, apie prievartinius pertvarkymus, vadovų parsidavimą kapitalui ir vilniečio savijautą nebesavame mieste.