Ievos Trinkūnaitės paveiksluose žiūrovo žvilgsniui veriasi slėpiningas ir idiliškas gamtos pasaulis. Drobėse driekiasi platūs peizažai su nežemiškų atspalvių uolomis, žiojinčiais krateriais ir juose telkšančiais gyvybės pilnais vandenimis, vėjuose šnarančiais vešliais sąžalynais. Šiuose kraštovaizdžiuose pavieniui ar poromis įkurdinti gyvūnai, kuriuos menininkė perteikia itin atidžiai, detaliai, su ypatingu švelnumu ir rūpesčiu. Empatiškas jos požiūris į gyvūnus išsiskleidžia emocingais jų atvaizdais, kviečiančiais įsijausti, išgyventi bendras patirtis. Gyvūnai žvilgsniais tarsi gaudo žiūrovų žvilgsnius, ieškodami kontakto ir ryšio – jie yra mes, mes esame jie. Natūrą menininkė stebi iš ekologinės perspektyvos, akcentuodama žmogaus poveikio gamtai, klimato krizės, tarprūšinių santykių klausimus. Didelis dėmesys skiriamas pasikeitusiai gamtinei aplinkai. Įprastą žalią gamtos spalvą paveiksluose keičia ryškūs raudonos tonai ir šis kolorito pasikeitimas nėra atsitiktinis – jis signalizuoja pokyčius, kad aplinka jau nebėra tokia, kokią ją įprastai matome ar įsivaizduojame, kad pasaulis, kurį pažįstame, keičiasi, veikdamas ne tik mus, bet ir visus kitus jame gyvenančius, tarsi paversdamas juos mūsų veiklos įkaitais. Tai gali būti nerimastinga užuomina apie mūsų aplinkos trapumą, apie nebeištrinamą žmogaus pėdsaką Žemėje, apie sutrikdytus natūralius gamtos ciklus, grasinančius negrįžtamomis pasekmėmis. Ievos paveiksluose šios neramios nuojautos pinasi su melancholišku (dar ne)prarasto grožio ilgesiu. Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245) veiks iki balandžio 12 d.