Alessandro Baricco „Jūroje vandenyne“ (it. „Oceano Mare“) į atokų pajūrio „Almajerio“ viešbutį susirenka visiškai skirtingi žmonės. Kiekvienas su savu pasauliu, išgyvena savo dramą. Tai tarsi kolektyvinės vienatvės seansas ant jūros kranto. Buvimas kartu prie jūros supina ir keičia jų gyvenimus. Kiekvieno atvykusiojo santykis su jūra intymus. Vieni atvažiavo gydytis, kiti – vildamiesi pabėgti nuo problemų, iliuzijų, negandų. Menininkas, visą gyvenimą trokštantis nutapyti jūrą, tačiau nežinantis nuo ko pradėti. Mokslininkas, savo gyvenimą pašventęs jūros ribų tyrimui. Moteris, kurią vyras prie jūros išsiuntęs „gydytis“ išdavystės. Paslaptinga nepaprasto grožio mergaitė, atsiųsta prie jūros išgyti nuo baimės gyventi. O gal jie čia visi neatsitiktinai? Viešbučio „šeimininkai“ – trys vaikai, tarsi šių žmonių vedliai. Paslapties čia į valias.

Iš esmės, kiekvienas jų jūroje kažko ieško. Savęs? Atsakymų? Vaistų? Išganymo? Vilties? Užmaršties? „Jūra vandenynas“ – tai meilės, keršto istorija, kurios fone girdėti širstanti, raibuliuojanti jūra, šmėžuoja bangų dantys, bandantys atsikąsti kranto, tavo sielos, tavo nerimo dalies.

„... yra trys žmonių rūšys: gyvenantys prie jūros, besiveržiantys į jūrą ir mokantys iš jos sugrįžti gyvi.“ (Alessandro Baricco)

„Viešbutis prie jūros tampa skaistykla. Čia neegzistuoja nei laiko, nei erdvės nuovoka. Jūra tampa neišvengiamybe, kurioje viskas prasidėjo ir į kurią reikia sugrįžti. Jūra tampa neapčiuopiama, lieka tik jos idėja. „Jūroje vandenyne“ kiekvienas veikėjas kelia sau esminį klausimą – kaip įminti jūrą ir jos paslaptį, nes išminus jūros paslaptį kiekvienas įmintų ir dalį savo paslapties. Aš pats užaugau ant jūros kranto, didžiąją dalį savo gyvenimo bandydamas įminti jos paslaptį ieškojau atsakymų ir į esminius savo klausimus. Būtent stebint jūrą gimė ir „Jūros vandenyno“ sceninės interpretacijos idėja.“ (Jokūbas Brazys)