Išsakyto pokšto rezultatas – garsus kvatojimasis arba viską stelbianti tyla. Taip kaip pokštininkas, taip ir menininkas save geriausiai įsivertina per auditorijos reakciją. Suvokėjas taiklų ir šmaikštų juokelį gali sutikti palydėdamas garsiu hahahaha ir chachacha bl, o štai mene pokštai dažniausiai naudojami kaip būdas kalbėti apie sunkias ar net išoriškai neapčiuopiamas problemas atseit dėl to sunku tikėtis garsių šūksnių, geriausiu atveju galima viltis oficiozinių tikų, palingavimų ir tariamų diskusijų paskirais klausimais. Na, o trumputis šypt lūpų kampučiais yra lyg premija po žvilgsnio sąlyčio su kūriniu. Ištaigingos ponios, nuo kurių pompidūro negali atitraukti akių, siūbuodamos gintarinių dešrų karoliais braunasi link vyno staliuko. Diedai kažkur pakampėse siurbčiodami papigiam iš lidlo pirktą brendžiuką, aptarinėja vakarykščius rinkimų rezultatus, kartas nuo karto ištraukdami sieros gabalą iš ausies, kurį įsideda į kišenę, pirštų pagalvėlėmis susuka į kamuoliuką, šis apsivelia vakar karpytais kojų nagais, visokiais pūkais ir siūlais, sagom, centais (tipo tą kutosą sieros pasilieka ateičiai – mes gal į kokį nevykusį vargšą pokštininką). O išgertas taurių kiekis tiesiogiai koreliuoja su parodos gerumu ar pagyrų sodrumu. Todėl nenuostabu, kad yra įprasta nevykusį pokštą ar meną palydėti nevalingu trūkčiojimu ar prakaito šluostymusi nuo kaktos, giliu atsidusimu ir lyg nusipurtant nuo savęs – nu jo… va čia tai (pokštas) menas. Bl… N, P ir K turbūt įvyksta tik grįžus namo.
Kazimieras Brazdžiūnas ir Tomas Daukša: „Pokštas“ Sessions