1973 m. Vilniaus universitete baigė fiziką. 1973-1977 m. dirbo Mokslų akademijos Fizikos institute, 1978-1980 m. – žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“, 1980-1982 m. „Pergalė“ redakcijose, 1992-2002 m. bendradarbiavo dienraštyje „Respublika“, savaitraštyje „Veidas“.
Debiutavęs novelėmis 8 deš. viduryje ( žurnale „Nemunas“ ir kt.), vėliau R. Gavelis rašė pjeses, apysakas, romanus, esė ir publicistiką. Vienas ryškiausių moderniosios / postmoderniosios lietuvių prozos atstovų. Kūryboje svarbus konstruktyvusis – racionalusis pradas: novelių ir romanų kompozicijoje, siužetuose, veikėjų charakteriuose yra daug analitiškumo ir metaforiškumo.
R. Gavelio prozoje jos kritikai ir interpretatoriai atranda daug ryškių postmodernistinės literatūros ženklų: būties slėpinių, gėrio, grožio ir tiesos reliatyvumo, realybės ir sapno logikos inversijų, tradicinių kultūros vertybių kritikos, „citatų“, žaismės visomis istoriškai susiklosčiusiomis literatūrinės raiškos priemonėmis.
R. Gavelio proza – viena iš įdomiausių ir drąsiausių socialinės kritikos lietuvių literatūroje formų. Kvestionuojamos tautinė, istorinė, politinės, tikėjimo vertybės, literatūrinės mitologizacijos būdu sustabdo laiką, keičia socialinės erdvės dimensijas. Analitinis, fantasmagoriškas, paradoksalus, metaforiškas autoriaus stilius jau sovietinės cenzūros sąlygomis atvėrė naujus kelius tokiai kritikai. „Vilniaus pokeryje“ (1989) atlikta, anot A. Kalėdos. „sovietinių metastazių chirurgija“ skaitytojus šokiravo ir traukė. Veikėjų vidiniai monologai pagal kontrapunkto ir kitokius principus pristato skaitytojui daugiaveidį pasaulį.
R. Gavelio eseistika / publicistika skirta labai aštrioms, kasdieninėms aktualijoms, kurios taip pat yra kritiškai vertinamos. Kaip ir visoje kūryboje siekiama vaduotis iš provincializmo, įsiterpti į pasaulinį filosofijos, literatūros ir politikos kontekstą.
