„Golden Parazyth“ tikrai nesibaido staigių posūkių. Jie groja nuo kokių 2005 m., ir jei paskaitytumėt, ką apie šį duetą parašė prieš kelerius metus, tikriausiai ten jie būtų apibūdinti kaip savotiškas sintetinės popmuzikos projektas. Bet viskas keičiasi. 2017 m. Giedrius Širka (pagrindinis vokalas) ir Aurimas Vilkišius (sintetikos aukštas) pasirodė vaizdingajame Vilniaus universiteto Botanikos sode. Tą naktį įrašytas koncertinis albumas „Botanika“ liudija, kaip kinta jų muzika: atrodo, kad jie juda nuo elektroninės šokių muzikos prie indie ir alternatyviojo popso. Na, bet jų fanai jau pripratę, kad grupė, švelniai tariant, gan nenuspėjama. Nekinta tik viena: pasirodymai visada aistringi, į sceną jie lipa tarsi į bokso ringą, o iš jos visada pasitraukia permirkę prakaitu. Adamas Andersonas (jis priklauso britų duetui „Hurts“), pamatęs „Golden Parazyth“ pasirodymą, pasakė: „O čia tikrai kažkas bus.“

Grupės gyvenimo aprašyme – daugelis įsimintinų muzikos akimirkų, pavyzdžiui, sugrotas solinis koncertas tūkstančiams laimingų ūžautojų Vilniaus Katedros aikštėje (ne visos šalies grupės gali tuo pasigirti), garbė pilnoje arenoje apšildyti Laną Del Rey, laukiniai, nevaldomi pasirodymai tokiuose festivaliuose kaip „Europavox“, Talino savaitė, „Eurosonic“. Visai neblogai kaip grupei, kurią sunku apibrėžti. Gana šio bylinių festivalių festivalių patinka dueto, užvaldančio šokių visiškai sintetiniu, gyvais instrumentais ir pakylėjančiu vokalu, bet nelabai sugeba apibūdinti savo kuriamą muziką. „Nauja diena – kaip nauja daina, kurią reikia kuo geriau atlikti“, – galutinį sugalvoja. Na ir gerai.