Ivars Kalniņš pasižymi vyriškumu, temperamentu, elegancija, žavesiu ir santūrumu tiek teatro scenoje, tiek kine. Aktoriaus meninis patrauklumas, plastinė išraiška, natūralus gyvybingumas leido jam įgyti didelį populiarumą ir žiūrovų meilę tiek Latvijoje, tiek Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungoje (SSRS). I. Kalniņšo vaidyboje sceninės raiškos paprastumas, lakoniškumas, formos preciziškumas dera su koncentruota aistra ir santūriu jausmingumu. Muzika ir jo išraiškingas balsas aktoriaus kūryboje suvaidino labai svarbų vaidmenį. Šeima ir išsilavinimas I. Kalniņš gimė Grīziņkalns. I. Kalninio tėvas Edmundas dirbo šaltkalviu Rygos tramvajų ir troleibusų administracijoje, o mama Anna – namų šeimininkė. Būsimasis aktorius mokėsi Rygos 36 vidurinėje mokykloje, bet 8 klasę ir vidurinę baigė Rygos Rainio 8 vakarinėje pamainoje (1964–1969). I. Kalniņš pradėjo dirbti būdamas 14 metų – iš pradžių šaltkalvio mokiniu Tramvajų ir troleibusų direkcijoje, vėliau – mechaniku Statistikos tarnybos skaičiavimo centre ir meistru Latvijos valstybės Ekonomikos fakulteto Skaičiavimo mašinų laboratorijoje. universitetas. Jau jaunystėje I. Kalniņš grojo gitara ir dainavo mėgėjų popmuzikos ansamblyje, taip pat mokyklos baliuose ir būreliuose. Jo susidomėjimą vaidyba paskatino darbas Nacionalinėje kino aktorių studijoje (1969–1971), kur jo mokytojai buvo režisieriai Arnoldas Liniņš ir Aina Matīsa. I. Kalniņš studijavo Latvijos valstybinės konservatorijos Teatro fakultete, Dailės teatro penktojoje studijoje (1971–1975), gavo teatro ir kino aktoriaus diplomą. I. Kalniņš buvo vedęs muzikos mokytoją Ilgą Kalniņš ir aktorę Aurēlija Anužīte; Tada aktorius vedė advokatę Laurą Magaznietę (Kalniņš). Profesinė veikla teatre, reikšmingiausi vaidmenys Pirmasis I. Kalniņšo vaidmuo Latvijos Tarybų Socialistinės Respublikos Janio Rainio Dailės teatre buvo Žoržiks Gunārs Priede spektaklyje „Otilija ir jos vaikai“ (1972, insc. A. Liniņš, rež. A. Matīsa). Aktoriaus humoro jausmas pasirodė klajoklio vaidmenyje Viktoro Eftimiu spektaklyje „Sveikas, dėde! (Žmogus, kuris matė mirtį, 1973, rež. A. Matīsa, A. Liniņš). Kaip jautrus, aistringas ir romantiškai įkvėptas jaunuolis, I. Kalniņš prisistatė Ričardo vaidmenyje Penktosios studijos diplominiame darbe – Leonido Žuhovicko (Леонид Аронович Жуховицкий) (Легене , rež A. Matīsa); Šiame vaidmenyje aktorius buvo dainininkas su gitara rankose, o šis įvaizdis aktoriui prilipo ilgam. Stipriausiame Penktosios studijos darbe – Andrejaus Dripe romano „Paskutinis barjeras“ (1974, inst. A. Liniņš, rež. A. Matīsa), dinamiškas, išraiškingas spektaklis apie nepilnamečių nusikaltėlių gyvenimą kolonijoje. Kūrybinio gyvenimo pradžioje aktorius dalyvavo ir masinėse spektaklių scenose – buvo vienas iš imbiero berniukų Rūdolfo Blaumanio kūrinyje „Trumpas meilės vadovas“ (1973, rež. A. Liniņš), taip pat vaidino. masinėse scenose Henriko Ibseno „Brandoje“ (Brand, 1975, rež. A. Linins). Aktoriaus, kaip žavingos meilužės, įvaizdį sukūręs vaidmuo, vėliau plačiai išnaudotas kine, buvo aistringai žavus Don Antonio Richardo Brinsley Butlerio Sheridano pjesėje „Duena“ (1974, rež. Aleksandrs Vilkins, Александр Михайлович). Naujas idealistas buvo I. Kalninos Vasilijus Potapovas Aleksandro Gelmano (Александр Исаакович Гельман) kūrinyje „Protokol odnogo zasedanie“ (Protokol odnogo zasedanie, 1976 m., eksperimentas chatiškoje pjesėje), rež. A. Liniņš. Dailės teatro fojė. Nervingai jautrus, meilės ir kūrybinio savęs patvirtinimo trokštantis aktorius Treplevas vaidino Antono Čechovo (Антон Павлович Чехов) „Žuvėdra“ (Чайка, 1976, insc. A. Liniņš, rež. Ardinasas Kārlis Ane). . Itin reikšmingas vaidmuo I. Kalninio kūryboje buvo titulinis vaidmuo Justino Marcinkevičiaus tragedijoje „Mindaugas“ (Mindaugas, 1979, rež. A. Liniņš) – pasakojime apie galią, kuri griauna ir ištuština žmogų. Dramatiškame Lietuvos valdovo vaidmenyje aktorius įtikino ryžtu kurti stiprią, vieningą valstybę, už šį tikslą mokėdamas krauju, smurtu, išdavyste, kančia be kompromisų. Svajonę apie savo tautos ateitį svajojo ir išorinėmis apraiškomis šykštus I. Kalninio kulto lyderis Indulis Rainis spektaklyje „Indulis ir Ārija“ (1987 m. insk. A. Liniņš, rež. A. Matīsa).
