Donatas Rimantas Ramanauskas – geras lietuvių tapybos mokyklos, tradicijos pavyzdys, gavęs klasikinius meno pagrindus Kauno dailės mokykloje, kur dėstė Algirdas Lukštas, Elena Jakutytė, Albinas Pivoriūnas etc., Vilniaus dailės institute studijavo pas J. Švažą, Vl. Karatajų, A.Petrulį, V. Valių, V. Gibavičių, bendravo su bendramoksliais, bendraminčiais R.R.Martinėnu, A. Šalteniu, V.Galiniu, bet “mokėsi” ir įkvėpimo sėmėsi iš tokių Lietuvos tapybos klasikų kaip Antanas Samuolis, V.Vienožinskis, V. Eidukevičius ir kt.
Antanui Samuoliui tenka ypatinga vieta, svarbu jį paminėti, nes D.R.Ramanauskas ne kartą savo tapytuose peizažuose interpretavo A.Samuolio motyvus, nieko net neslėpdamas “citavo” vieną, kitą ARS menininko pamėgtą motyvą. Kad A.Samuolis buvo tapytojo “menamas, neformalus” mokytojas iškalbingai mums byloja ir A.Samuolio “Baltosios obels” interpretacija, kai kurie portretai, bet taip, tai labiausiai ryškėja, žiūrint į senų sodų, medžių motyvus, išraiškingai perkreiptus, sulinkusių, tarsi pavargusių vaismedžių siluetus...
Sruktūriškumas, aiški pirminių formų bei tūrių darna, apibendrinta, minimalizuota kompozicija prasmingi spalviniai akcentai, - visa tai ir pedagogo Jono Švažo diegtos patirtys. Jonas Švažas buvo ir R.D.Ramanausko diplominio darbo vadovas.
D.R. Ramanausko pagrindinė aistra ir tema buvo peizažas, dažniausiai tapydavo natūroje, pasistatydamas etiudininką gamtoje, pamėgtose vietose. Tų vietų buvo nemažai. Tai ir Marcinkonys, jų apylinkės Dzūkijoje, Neringoje, dažniausiai Preiloje, Karklėje, kartais Pažaislyje. Tapė ir urbanistinius peizažus, aišku, dažniausiai Vilniaus senamiestyje, vietose, kurias kasdien praeidavo nuo studijų Dailės institute laikų, o ir dirbtuvę turėjo pačioje senamiesčio širdyje, Liejyklos gatvėje, visai šalia dabartinės Prezidentūros, jos parko, Bonifratrų bažnytėlės, šv. Dvasios, šv. Kotrynos bažnyčių.
Tapytojo peizažai nedetalizuoti, nekonkretizuoti topografiškai ir ikoniškai, sunku būtu labai tikslumus mėgstančiam žiūrovui ar dailėtyrininkui atsekti konkrečią vietą, rakursą ar senamiesčio kvartalą bei gatvę, tuo labiau, kad menininkas nesignavo savo tapytų kūrinių, dažnai nematome ir pavadinimų, vietovių toponimai nefiksuojami, nes menininkui nelabai svarbu buvo, matyt, įsiamžinti, palikti ryškų “pėdsaką” Lietuvos dailės istorijoje, jam svarbiausia buvo pats procesas, tapybos esmė, vyksmo ašis, emocijų raiška per tapybinius vaizdinius, nesvarbu ar tai kaimo, ar miesto peizažas, marinistinis etiudas ar natiurmortas.
Menininko koncentraciją į patį kūrybinį procesą liudija ir tam tikros atsietumo nuostatos, jis nesiekė priklausyti jokioms kūrybinėms institucijoms (konkrečiai LDS), vėlesniu kūrybiniu etapu nebedalyvavo parodose, o ir personalinės parodos nesurengė, nors būta tokių planų, tuo labiau, kad surengti parodą ragino ir bičiuliai bei kolegos.
Tapančiam emocingus, “nuotaikų” peizažus, menininkui puikiai pavykdavo žiemos peizažai (tai sakytina ir apie gamtoje tapytus ir urbanistinius peizažus).
Urbanistiniai peizažai sudaro nemažą dalį menininko kūrybinio palikimo. Vilniaus senamiestis – ypač išraiškingas D.R.Ramanausko tapybos darbuose bei etiuduose. Šiems darbams būdingas struktūriškumas, kompozicinė darna, akcentuojami tik pagrindiniai tūriai, nesileidžiama į detalizaciją, dekoratyvumą. Nors darbai yra nedidelio formato, jiems būdingas toks tarsi vidumi išjaustas monumentalumas, formų darna. Gatvelių perspektyvos, namų fragmentai, miesto panoraminiai vaizdai pasižymi ir spalviniu nuosaikumu, tamsoku koloritu, daugiau monochromiškumu, o ne spalvine ekvilibristika, formos kuriamos tonalumo principu, o kelios spalvinių dėmių, kontrastingesnių spalvų dominantės padeda sudėti akcentus, tarsi “sufokusuoti žvilgsnį ties labiausiai akcentuotinomis detalėmis. Vilniaus senamiestį vaizduojančiuose darbuose būtent tų gana netikėtų spalvinių akcentų dėka ir pavyksta atpažinti vaizduojamus objektus:
Portretų menininkas nutapė nedaug, tame tarpe nedaug ir autoportretų. Tapydamas portretus D.R. Ramanauskas nesiekė perteikti tikslaus portretuojamojo išorinio panašumo, stengėsi parodyti santykį su tuo žmogumi, to žmogaus nuotaiką ar emocijų ekspresiją.
Gyvenimo aplinkybės, įvykiai, sveikatos būklė dažnai koreguoja menininko kelią, jo kryptį, todėl natiurmortus, kiek tradiciškai komponuojamus gėlių ant palangės, su vaizdu pro langą, traktuočiau kaip veiklos ilgesio ženklus. Apribotoje aplinkoje žmogų dažniausiai gelbsti žvilgsnis į tolį, žvilgsnis pro langą. Melancholiški, nostalgiški tie natiurmortai, o žvilgsnis užgriebia tik vaizdą į daugiabučių mikrorajono aplinką, nėra ten tolių, kelio vedančio vis tolyn, nėra horizonto ir senamiesčio jausmingo baroko...
D.R. Ramanauskas liko prie peizažinės tapybos, labiausiai atsietos nuo ideologijos, institucinių reikalavimų bei prievolių. Liko abejingas ir menininkus vienijančiom institucijom, sąjungoms, neteikė tam daug reikšmės.
Tapyba jam buvo gyvenimo būdas, priebėga, emocijų katalizatorius ir gyvenimo keliančių emocijų sublimacija į vaizdus bei vaizdinius. Tapyba buvo ir priebėga nuo kasdienių darbų vitražo dirbtuvėse, darbų kurie gal ir nesuteikė daug džiaugsmo, bet garantavo finansinį stabilumą. Menininkas sąžiningai, aistringai ėjo savo pasirinktu keliu, kol jam tai leido jėgos ir paliko tikrai nemažai vertingų kūrinių, kurie galėtų papuošti ne vieną kolekciją, galėtų pilnavertiškai papildyti Lietuvos dailės istorijoje pažymimų vardų ir pavardžių plejadą. Jie to verti, prasmingas buvo D.R. Ramanausko kūrybinis kelias.
