Dirigentas, chormeisteris, kompozitorius, aranžuotojas Vladimiras Konstantinovas (g. 1958) chorinio dirigavimo mokėsi pas prof. Kazį Kšaną Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos fakultete (1975–1979), vėliau tobulinosi pas Joną Aleksą, atliko praktiką su Kauno valstybiniu choru ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniu orkestru (1980–1981). 1992 m. stažavo Tarptautinėje Bacho akademijoje Štutgarte (Vokietija). 1984–1991 m. dėstė LMTA Klaipėdos fakultetų Džiazo katedroje, 1985–1986 m. taip pat dirbo Chorinio dirigavimo katedroje.
Nuo 1976 m. dirbo Klaipėdos liaudies operoje koncertmeisteriu, vėliau chormeisteriu, nuo 1987 m. tapo naujai įsteigto Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chormeisteriu (nuo 1992 m. – vyriausiuoju chormeisteriu). Šiame teatre parengė daugelio čia statytų operų, operečių ir miuziklų chorines scenas, paruošė ir dirigavo nemaža koncertinių programų. Pirmą kartą Lietuvoje atliko Gioacchino Rossini „Messa di Ravenna“, su teatro choru ir orkestru parengė Igorio Stravinskio operą-oratoriją „Oedipus Rex“, F. Mendelssohno oratoriją „Elijas“, Arthuro Honnegero oratoriją „Žana d‘Ark ant laužo“, Carlo Orffo kantatą „Carmina Burana“, J. S. Bacho „Kalėdų oratoriją“, H. Schuetzo „Kalėdų istoriją“, C. W. Glucko „De profundis“, W. A. Mozarto, G. Fauré, G. Verdi „Requiem“, Johanneso Brahmso „Vokiškąjį Requiem“, B. Britteno „Karo Requiem“, daugelį kitų stambių koncertinių kūrinių. Taip pat dirigavo savo kompozicijų pasaulines premjeras – Klaipėdos įkūrimo 750-mečiui sukurtą uvertiūrą-kantatą „Klaipėdietiškas fejerverkas“ simfoniniam orkestrui, solistams, chorui ir roko grupei (2002), oratoriją „Requiem Reborn“ solistams, chorui, simfoniniam orkestrui ir roko grupei (2005), kantatą „Tilto giesmės“ (2007) ir multimedijos projektą „CzechoBalt“ klarnetų ansambliui ir orkestrui (2009), kurį su KVMT orkestru atliko čekų ansamblis „Clarinet Factory“, DJ Genys ir VJ Eglė Eigirdaitė.
1993 m. kartu su Alfonsu Vildžiūnu įkūrė mišrų chorą „Aukuras“, kuriam vadovavo iki 1997 m. Su šiuo choru laimėjo keletą tarptautinių konkursų Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Lietuvoje; koncertavo Vokietijoje, Švedijoje, Čekijoje. 1995 m. kaip šio kolektyvo vadovas V. Konstantinovas apdovanotas LR Kultūros ministerijos Stasio Šimkaus premija už Lietuvos chorinės muzikos propagavimą. 1997 m. koncertų turo po Italiją metu dirigavo Mažosios Lietuvos simfoniniam orkestrui (vad. Stasys Domarkas), „Aukuro“ chorui, Lietuvos, Estijos, Ukrainos, Italijos solistams. 1997 m. subūrė naują 16 dainininkų vokalinį ansamblį, su kuriuo atliko Lietuvoje iki šiol neskambėjusius D. Buxtehude‘s, G. H. Stölzelio, A. Caldaros kūrinius. Su šiuo kolektyvu laimėjo geriausio dirigento diplomą Goricijos (Italija) 38-jame tarptautiniame chorų konkurse „C. A. Seghizzi“ (1999).
V. Konstantinovas taip pat yra sukūręs kūrinių chorui, religinių giesmių (įtrauktos į kunigo K. Senkaus parengtą Liturginį giesmyną, 1993), muziką Michaelo Lane’o trumpametražiam filmui „Hands“ (2018 m. pelnė Geriausios muzikos apdovanojimą Los Andželo „Feedback Film Festival“), operą vaikams „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ (1981, orkestruota 1993), miuziklą „Coliukė“ (2002), muziką spektakliams „Stiklinė pasakaitė“ (2001), „Šimtas princesės pabučiavimų“ (2002), „Neliūdnos varlės neprincas“ (2013).
Daugelį metų talkina Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui kaip aranžuotojas, jo koncertinėms programoms orkestravo roko klasikos hitus projektui „Roko klasikos metamorfozės“ (2000–2009), Lietuvos klasikų chorines kompozicijas, taip pat George’s Enescu „Konzertstück“ altui ir fortepijonui. Dainų ir šokių ansambliui „Lietuva“ orkestravo Jono
Jurkūno koliažinę opera „Mažvydas“ (2020) ir G. B. Pergolesi „Stabat Mater“ su naujai sukurtais „atmosferiniais“ intarpais (2021).
