R. Levulienės kūrybinį braižą galima traktuoti kaip nuoseklų ir programinį aplinkos stebėjimą, kaip intuityvų ir intencionalų bandymą užfiksuoti laiko ir erdvės keičiamą gamtinę tikrovę. Dailininkei svarbiausia atskleisti gamtos pokyčiuose gimstantį įspūdį. Čia kartu, harmoningoje sistemoje kinta ir žmogaus sukurtų daiktų, ir jo paties figūra. „Savo tapybos darbais siekiu atsakyti į klausimą apie gamtos ir žmogaus neatsiejamumą. Tapydama gamtos ir žmogaus ryšį, pasineriu į savo pasąmonės gelmes, kur slypi vidiniai rezervai ir išjautimai. Tuomet man labai svarbu atpalaiduotas mąstymas ir matymas. Kai brėžiu liniją ar tapau dėmę, mąstau apie išgirstus žodžius arba patirtą situaciją iš savo gyvenimo. Mąstau apie savo svajones, prisiminimus ir išjautimus gamtos vaizdų akivaizdoje“, – teigia parodos autorė.