Fotografuodami pajūrį Vaclovas Straukas ir Aleksandras Macijauskas  mėgavosi akimirkos žavesiu. Šiandien mėgaudamiesi šių autorių kūryba nuostabos džiaugsmą patiriame mes. Bet tai – jau nebe vakar užfiksuotų akimirkų grožis. Tai veikiau dviejų laiko patikrintų meninių požiūrių susitikimas, dar neįvykęs pokalbis, kurio stebėtoju ir dalyviu galime tapti kiekvienas. Parodoje matomi vaizdai nukelia į XX amžiaus 8–9 dešimtmečius. Prabėgus beveik pusei amžiaus jie leidžia stebėti gamtinius ir kultūrinius pokyčius bei liudija nenutrūkstamą visagalio laiko tėkmę. Vienas kitą menkai pažinoję fotografai turėjo bendrą polinkį – įdėmiai stebėti aplinką, tačiau meniniams sumanymams įgyvendinti jie rinkosi skirtingus būdus. Strauką viliojo gamtos ramybė, lėtas vyksmas, meditacinis santykis su saule, jūra, smėliu. Macijauskas mėgo vasaros paplūdimio šurmulį, pilną veiksmo, mirguliuojantį spalvomis ir garsais. Dviejų pajūrio metraštininkų darbas, sugulęs į gamtos ir gyvenimo ritmu pulsuojančius ciklus, skamba lyg vientisas ir kartu daugiareikšmis pasakojimas apie poilsį ir kviečia įsižiūrėti, pajusti, suvokti, išgirsti.