Eidami dažnai žengiame per gatvės šulinių dangčius – daugelio nepastebimus miesto ir jo požeminio vamzdynų pasaulio tarpininkus. Šuliniai – tarsi angos į uždaras erdves, veikiantys kaip komunalinių paslaugų prieigos taškai, žymi miestietiško gyvenimo infrastruktūros zonas. Šie teritorijų ir ūkinę paskirtį turintys vandentiekio, kanalizacijos (nuotekų), telefonų tinklų bei šiluminių trasų žymekliai tapo savotiška Virginijos Kirvelienės „kūrybos teritorija“. Vėliau ji „pasisavino“ ir gretimų šaligatvių tekstūras. Pamažu atradusi unikalią spaudo darymo miesto aplinkoje technologiją, imasi ne tik atkartoti objektų formas, bet ir paversti juos patyrimų epicentru. Šie tiesiogiai atspausti gatvių „portretai“, sugėrę daugelį metų jais vaikščiojusių žmonių energetiką, tarpusavyje kuria savitus naratyvus, tampa poetiškomis refleksijomis bei erdve dialogui. Pagrindinis parodos kūrinių veikėjas – laikas. Jis įrašytas į įskilusius bei ištrupėjusius atspaudų paviršius, ornamentus, informacinių tekstų struktūras. Autorei svarbus spaudimo procesas, įrašantis sustabdytą kasdienybės kadrą atspaude, vienu metu žymintis ir buvimą, ir praeities akimirką. Per kuklius urbanistinių erdvių motyvus – gatvių šulinių dangčių ir šaligatvių paviršių atspaudus bei jų metamorfozes – parodoje plėtojamos miesto istorinės atminties ir laiko temos. Dangčio objektas slepia ir pluoštą laikmečio informacijos: ryškėja jo paskirties, pagaminimo vietų bei datų įrašai, kiti šifrai. Kaip kontrastas sunkiems ketaus liejiniams, atspaudams naudojami lengvi minkštos medvilnės ir popieriaus pluoštai. Šitaip ženkliški miesto „peizažai“ tampa mūsų kultūrinio konteksto dalimi, o medžiagiškas kai kurių atspaudų trapumas simboliškai ryškina žmogiškosios būties laikinumą ir nyksmą. LDS galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veiks iki balandžio 27 d.