E. Čėjauskaitė-Gintalė labiausiai ir giliausiai susijusi su Žemaitija, kur gimė, augo, studijavo, – su kraštu, kurio kalba ir istorijos jai yra pačios artimiausios ir iki šiol buvo didžiausias įkvėpimo šaltinis. Jos kūryba atpažįstama iš subtiliai pasakojamų žemaitiškų siužetų, perkeliamų ant kūnui skirtų objektų, iš žemaitiškų žodžių ir senų daiktų, virstančių papuošalais. Bet ne šįkart. Tie, kas mano, jog pažįsta Eglę, šįkart nustebs. Ujei, sakys. Ši paroda atveria naują, iki šiol nematytą E. Čėjauskaitės-Gintalės kūrybos plotmę. Naujausiuose menininkės darbuose nėra literatūriškumo ir poezijos; juose matoma atradimo nuostaba ir troškimas žaisti. Mėgavimasis procesu, kai paprastos formos – sidabrinė vertikalė, vielutė – gula ant plokštumos, virsdamos juvelyriniu piešiniu. Vielutė susipina su kita ir sukuria tūrinę formą, primenančią krepšį ar žvejo bučių, tačiau autorė nesiūlo žiūrovui savo interpretacijų. Metalinės formos jungiasi, sudarydamos sidabro audinį – skarelę, regztę, netgi rūbą. Sidabras pereina į padangą, į plaušus, į ašutus, pinasi akyse, virsdamas formomis. Tačiau svarbiausia ne tai. Svarbiausia čia – juvelyrikoje užfiksuotas procesas ir gyvybė, žaidimas medžiagomis ir begalinė nuostaba, atsivėrus nesibaigiančioms formų kaitos perspektyvoms. Viso to negalima apibūdinti kitaip, tik žemaitišku žodeliu „ujei“. Ujei – tai ir nuostaba, ir netikėtumas, ir pasidžiaugimas, ir nusivylimas, ir liūdesys. Viename žodyje telpa daugybė istorijų, kurių nebereikia pasakoti.
