ikrasis K. Kubilinsko tėvas nėra žinomas. Mokėsi Gižų mokykloje, Marijampolės marijonų gimnazijoje. Gimnazijoje priklausė katalikiškoms ateitininkų ir pavasarininkų organizacijoms. Dar pradžios mokykloje pradėjo rašyti eilėraščius. Prirašęs visą sąsiuvinį, nusiuntė „Šaltinėlio“ redakcijai. Penkiolikmečiui buvo paskirta „Šaltinėlio“ premija, laikraštyje išspausdinta jo nuotrauka. Jo eilėraščius, eiliuotas korespondencijas, humoreskas spausdino ne tik „Šaltinėlis“, bet ir „Žvaigždutė“, „Žiburėlis“, „Ateities spinduliai“.
Pirmosios sovietų okupacijos metais mokslus tęsė Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. Čia leistuose slaptuose laikraščiuose išspausdino kelis antibolševikinius kūrinėlius. Gimnazijos nebaigęs, vokiečių okupacijos metais įstojo į Marijampolės mokytojų seminarijos antrą kursą. Tačiau vokiečiai 1943 m. seminariją uždarė ir K. Kubilinskui teko grįžti į tėviškę. Karo metais taip pat paskelbė antibolševikinių kūrinių – eilėraštį „Stalino ūsai“, poemėlę „Eltesera (L.T.S.R.)“ ir kt. Prasidėjus antrai sovietinei okupacijai atvyko į Vilnių, įsidarbino „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje, tapo komjaunuoliu. Petras Cvirka jį laikė vienu iš talentingiausių jaunųjų rašytojų. 1946–1948 m. studijavo Vilniaus universitete ir Vilniaus pedagoginiame institute. Dėl karo metais paskelbtų antibolševikinių kūrinių 1946 m. rudenį pašalintas iš Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos, Vilniaus universiteto, laikraščio redakcijos. 1946 m. žiemą gyveno draugo tėviškėje Baibių kaime. Pajutęs, kad juo domisi vietinis saugumas, vėl grįžo į Vilnių.
1946 m. sovietinio saugumo užverbuotas (slapyvardis „Varnas“) ir pasiųstas dirbti į Lynežerio (Varėnos apskritis) pradžios mokyklą (kitais duomenimis – pats išvyko į atokų kaimą). Naujuoju mokytoju susidomėjo Lietuvos partizanai, paprašė leisti spausdinti jo eilėraščius partizanų spaudoje. Poetas sutiko tapti štabo ryšininku ir tuo pačiu metu parašė laišką LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui. „Varnas“ išsiderėjo, kad mainais už sėkmingą bendradarbiavimą su MGB jam bus leista grįžti į universitetą, dirbti rašytoju, gaus materialią paramą. 1949 m. kovo 7 d. kartu su kitu MGB agentu Adolfu Skinkiu (slapyvardis „Rytas“) Kalesninkų miške nušovė miegantį Dainavos apygardos partizanų vadą Benediktą Labėną-Kariūną, išdavė žinomas partizanų slėptuves. Iš viso dėl jo kaltės žuvo 15 partizanų.
Po karo toliau rašė eilėraščius. 1949–1950 m. dirbo Grožinės literatūros leidykloje, 1950–1955 m. žurnalo „Žvaigždutė“ redakcijoje, nuo 1957 m. žurnalo „Genys“ redakcijoje. Mirė poilsio namuose Malejevkoje (netoli Maskvos), perdozavęs alkoholio. Palaidotas Antakalnio kapinėse.
