1928–1933 m. studijavo skulptūrą Kauno meno mokykloje (dėstytojai Juozas Zikaras, Kajetonas Sklėrius, Jonas Mikėnas) ir prancūzų literatūrą bei pedagogiką-psichologiją Vytauto Didžiojo universitete.
1936–1940 m. dėstė dailę Šiaulių valstybinėje berniukų gimnazijoje.
Nuo 1940 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje, 1951–1977 m. Piešimo katedros vedėjas, 1946 m. profesorius, 1995 m. garbės profesorius.
Nuo 1935 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Nuo 1953 m. dalyvavo parodose, Vilniuje surengė asmeninių parodų (1976 m. Vilniaus dailės parodų rūmuose, 1996 m. Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“, 2006 m. pomirtinė paroda „Pasaulis be tamsos“, Radvilų rūmuose).
Sukūrė portretų, paminklinių skulptūrų ir antkapinių paminklų, dekoratyvinių kompozicijų, reljefų, liejo akvareles, piešė. Ankstyvoji jo kūryba siejama su XX a. pirmosios pusės prancūzų neoklasicizmo daile, kuri įtaigiausiai pasireiškė jo sukurtuose reljefuose ir laisvuose piešiniuose iš natūros (įtakos turėjo prancūzų skulptoriaus C. Despiau kūryba). Pagrindinės kamerinių skulptūrų temos – jaunystė, motinystė, darbas, poilsis („Pajūryje“, 1938; „Kopose“, 1966; „Poilsis“, 1973; „Pavasaris“, 1975; „Motina ir vaikas“, 1992; „Tautos kančia“, 1994; „Obuolius skina“, 1995). Reljefuose vaizdavo kaimo darbų kasdienybę, pajūrio ir poilsio scenas, romantiškas alegorijas, aukštinančias moters grožį.
Pagrindinę kūrybos dalį sudaro portretai ir portretiniai paminklai – daugiausia rašytojų, muzikų ir dailininkų (Žemaitės paminklas Vilniuje, 1946; Kipras Petrauskas, 1950; Juozas Kėdainis, 1958; Eduardas Mieželaitis, 1963, Juozas Miltinis, 1969; Jurgis Baltrušaitis, 1983). Portretams būdingas psichologiškumas, portretuojamojo bruožų tikslumas. Skulptūras dažniausiai kūrė iš bronzos, medžio, marmuro, granito.
Nuliejo akvarelių, vaizduojančių Vilnių ir jo apylinkes, pajūrį. Buvo puikus piešėjas.
Kūryboje persipina akademinė tradicija su moderniuoju neoklasicizmu. Suformavo savitą, išgrynintą stilių.
