Kompozitorius Remigijus Merkelys labiausiai pasitiki racionaliais komponavimo metodais. Nors per daugiau nei 20 kūrybos metų jis ne kartą bandė kažką keisti ar laužyti, dažniausiai konstruodavo tai sudėtingas, tai tyčia iki "pirmapradžių" apnuogintas struktūras. Ankstyvose chorinėse kompozicijose buvęs chorvedys Remigijus Merkelys ieškojo balso, kaip mažiausiai ištobulinto instrumento artikuliacijos ir išraiškos galimybės ("Iter Balticum", 1990; "Liber...", 1991; "Missa l'homme armé", 1991). Praėjusio amžiaus pabaigoje - šio pradžioje Merkelio kūrybos sąraše ypač pagausėjo instrumentinių kūrinių, kuriems būdingos fizinės ir metafizinės erdvės studijos bei pulsuojančios, naujos energetikos raiška ("Gemma", 1999; "MiKonst", 2000; "Septintas dangus", 2002; "Kompasas", 2003; "Evakuacija", 2004; GPS > North, 2009). Remigijus Merkelys: "Šalia tokių dalykų kaip energija ar erdviškumas pastaruoju metu man vis labiau svarbūs tampa ir kiti muzikiniai aspektai, tokie kaip natūralumas ir dirbtinumas (pvz., akustiniu atžvilgiu); abstrakcija ir naratyvas; asketiškumas ir daugiafunkcionalumas (ar multižanriškumas); novatoriškumas ir tradiciškumas (arba neįprastumas, specifiškumas ir stereotipiškumas) ir pan., bei jų sąveika platesniame kontekste, visuminiame lygmenyje."
