Skulptūrinėje keramikos meno instaliacijoje pasitinka zoomorfinius kūnus įgavę hibridiniai personažai, apvarvėjusiais ar žvilgančiais paviršiais it vaizdiniais kerais nukreipdami į mitologinį, pasakišką, liminalų pasaulį. Kurdama siurrealius, sapniškus ir vizualiai trapius figūratyvus, menininkė budina žiūrovo vaizduotę, sukeldama perviršinį patyrimą, aktyvuodama jusles netikėtumui. Vabzdžius primenantys „kentaurai“ užsiaugina svetimas galūnes, paukščių kaukoles, spokso į mus šaltu žvilgsniu, neriasi ne tik iš savo kiautų, bet ir iš augalų, žmogaus organų, tampančių jų užimomis terpėmis, ir pranyksta gyvybe knibždančioje prieblandoje. Įtampą čia kuria ne tik bauginančius gyvius referuojančios struktūros, pritemdytoje erdvėje būdraujančios įėjusio žiūrovo, bet ir ekspoziciją apgaubiantis garsinis fonas (muzikos autorė Migloko), kuris neįkyriai sustiprina čirpesiais, šnabždėjimais ir burtais įkrautą aplinkos pajautą. Vabzdžiai, rodos, tyko, šnara, sėlina, kol galiausiai užklumpa žvilgsnį mimikriškai užkalbėtais meno pavidalais. Užkalbėjimas čia veikia kaip tam tikra šamaniška apeiga, tarsi metodas susitikti su savo baimėmis, kurios, nuolat dirginamos grėsmingos tikrovės, į dienos šviesą iškelia kiekvieno mūsų pasąmonėje tūnančius praeities fantomus. Pamėkliški būtybių šešėliai išryškinami kaip efemeriškas ir nykstantis nūdienos rebusas, skirtas prisijaukinti beatodairiškai krinkantį pasaulį.