Festivalio „Druskomanija“ 40-mečiui  

„Aukščiausias apreiškimas yra tyla“ (Lao-Tse, VI a. pr. Kr.)

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis mėgo klausytis senosios Druskininkų bažnyčios (statytos 1844 m., sudegusios Pirmojo pasaulinio karo metu) bokšto varpų. Pasak Jadvygos Čiurlionytės, jis ne kartą gėrėjosi varpininkės Marcelės Jokūbienės skambinimu, užrašytu ir išlikusiu jo Preliude Fis-dur.

Abu senieji varpai į Druskininkus atvežti 1845 m. iš Gardino Basųjų karmelitų vienuolyno, kurį tais pačiais metais uždarė Rusijos valdžia. Apie tai bylojo viename varpe įspaustas karmelitų ordino herbas: jame vaizduojamas stilizuotas kalnas, kryžius ir trys žvaigždės. Spėjama, jog didesnis varpas 1757 m. buvo nulietas Vilniuje, o mažesnis – Karaliaučiuje.

1915 m. Rusijos valdžios nurodymu abu varpai išvežti į imperijos gilumą, kad jų lydinio vokiečiai nenaudotų karo pramonėje. Varpai atsidūrė Maskvoje, vėliau dar toliau Rytuose – Šujos mieste (Ivanovo sritis), kur jų pėdsakai nutrūksta.

Šiandien naujosios Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios bokšte skamba visai kiti keturi varpai. Ant pirmojo senąja kirilicos abėcėle užrašyta „Rоку Божије“ („Dievo laikas“), tačiau barokinis ornamentas byloja, jog varpas nulietas ne Rusijoje, o Abiejų Tautų Respublikoje – Vakarų Ukrainoje arba senosios Lietuvos valstybės rytinėse žemėse. Manoma, jog į Druskininkus, kurie tuo metu priklausė Lenkijos Respublikai, varpas pateko Pirmojo pasaulinio karo metais. Kiti du bokšto varpai nulieti tarpukario Lenkijoje. Ant trečiojo, 1922 m. Pustelnike nulieto varpo, skirto Šv. Kazimierui, lenkų kalba užrašyta: „Šventas Kazimierai, melskis už mus“. Ketvirtasis varpas nulietas 1930 m. įšventinant naująją bažnyčią ir yra skirtas ją stačiusiam klebonui Boleslovui Valeikai, vokiečių sušaudytam Gardine 1942 m.