Morta Difartaitė: „Mano pastarųjų poros metų kūryba turi aiškiai jaučiamą (dabartiniame kontekste – tai ypač jautri tema) sovietmečio kvapą. Pastarąjį čia galima suprasti kaip metaforą, o tie su geromis uoslėmis gal pajus jį sklindant iš kilimų, kuriuos tapydama kartais naudoju vietoje drobės. Sovietmetis – vienas iš, atrodo, sąlyginai seniai praėjusių laikotarpių, tačiau jo padariniai vis dar velkasi iš paskos artefaktų, landšafto, architektūros, interjero, žmonių sąmonės ir jų istorijų forma. Ši tema jau pakankamai išsamiai liesta ir nagrinėta vyresnių kartų menininkų, tačiau man įdomu, koks mano kartos, gimusios laisvoje šalyje, santykis su šia praėjusia epocha. Tapydama raiškos būdą ir spalvinę gamą renkuosi intuityviai – tai diktuoja pats motyvas. Žiūrint į nuotrauką, ji nusišviečia (arba nenusišviečia) jai reikiamomis spalvomis. Taigi tenka pripažinti – aš pasiduodu pačiai tapybai, ji man pavaldi tiek, kiek leidžiu sau sąmoningai su ja komunikuoti. Pokalbis drobės paviršiuje vyksta intuicijos bei pasąmonės ar nevalingo prisiminimo gelmėse ir plastinio vaizdo komponavimo apmąstyme. Parodą pavadinau „Irisas“ – gerai visiems žinomo, su sovietiniais laikais stiprią asociaciją turinčio saldainio vardu. Dabar tai tik ženklas – to laiko, kaip ir saldainių, nebėra, liko tik popierėliai. Ir skonis kai kurių atmintyse. Beje, gėlė irisas yra naujos pradžios simbolis.“ Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) veiks iki birželio 8 d.