Parodą sudaro keramikos objektai, erdvinės vizualinės formos, įkvėptos dabarties ir praeities vaizdų, kurie vienija šias formas ir paverčia nejudančia medžiaga. Autorių domina materijos savaiminio judėjimo sąvoka, kaip judėjimo galimybė būdinga kažkam konkretaus. Gyva būtybė juda savo noru, o negyva materija tokios savybės neturi. Mes gyvi judesyje, o materija judėjimo metu yra kintanti, nuolat transformuojasi. Autorius ieško bendrų gyvosios ir negyvosios materijos savybių ir analizuodamas savaiminio judėjimo sąvokos apibrėžimus, interpretuoja juos savo kūriniuose.