PROGRAMA

SALVATORE SCIARRINO kūriniai:

Fortepijoninis trio Nr. 2 (1987)

Kapričas nr. 2 iš „Sei Capricci“ solo smuikui

Styginių kvartetas Nr. 7 (1999)

„Codex Purpureus“ (1983) styginių trio

„Anamorfosi“ (1980) fortepijonui

„Le ragioni delle conchiglie“ (1986) fortepijoniniam kvintetui

„Centauro marino“ (1984) fortepijoniniam kvintetui

Jei, anot Johno Cage’o, absoliuti tyla neegzistuoja, galbūt jos koncepciją iš dalies atliepia erdvės kategorija? Tiek tyla, tiek erdvė – santykiniai dydžiai, kurių ãpimtis nusako situacija ir kontekstas. Tiesa, svarbu neužmiršti ir biologiniais, fiziniais ar net kosminiais masteliais nusakomo laiko matmens. Pasitelkę erdvės ir laiko kategorijas koordinačių sistemoje galime lokalizuoti tašką – menamą klausytoją. Tačiau abstraktus taškas taip ir liktų įstrigęs tarp dviejų ašių kybančiame metafiziniame voratinklyje, jei ne kūrėjų pastangos ištraukti mus iš kasdienybės verpetų. Tokiais žodžiais būtų galima nusakyti šių dienų italų kompozitoriaus Salvatore Sciarrino (g. 1947) kūrybą, kurioje tylos idealas susilieja į erdvės, laiko ir akustinės percepcijos dermę. Nors mūsų krašte kompozitoriaus muzika skamba gana retai, vis dėlto jis – vienas daugiausiai atliekamų šių dienų italų kompozitorių.

Į Salvatore Sciarrino kūrybą galima žvelgti dvejopai. Viena vertus, tai – radikali muzika, permąstanti atlikimo konvencijas, kita vertus, tai tam tikra praeities archeologija ar egzegezė, pasitelkianti tradicinius instrumentus ir atpažįstamas raiškos priemones (pavyzdžiui, styginių instrumentų faktūras, ateinančias iš romantizmo repertuaro). Rekontekstualizuojant ir transformuojant tai, kas įprasta, kompozitorius kuria individualų žodyną, išsiskiriantį šiuolaikinės muzikos repertuare. Modernumo ir archajiškumo santykį savo kūryboje kompozitorius apibūdina štai taip: „Pirmasis – sąsaja su klasikine muzika, yra ypač svarbus man kaip dėstytojui. Nes dėstytojaudamas, galima sakyti, pamokslauju klasikinę muziką. Tačiau kaip kompozitorius peržengiu jos ribas, ir šį savo siekį priartėti prie muzikos apibūdinčiau ne kaip archajišką, o kaip pirmykštį. Tai noras patirti pirmykštę instrumento esmę, sakyčiau, netgi antropologiniu požiūriu. Tačiau tuo pat metu suvokiu, kad tai nėra iki galo įmanoma, nes instrumentas jau egzistuoja ir kaip tradicijos dalis. Pats jo buvimas sąlygojamas daugybės tradicijos elementų: kūrinių, kompozitorių.“