Kristina Marija Kulinič
///
Spektaklis „Geras oras, jei per daug negalvoji“ pagal to paties pavadinimo Kristinos Marijos Kulinič pjesę imasi kaip niekad aktualios istorijos, atminties, istorinių traumų, kaltės, holokausto temos. Ar išties mokomės ir įmanoma iš istorijos pasimokyti? Aišku tik viena – nesikeičia tik žmogaus prigimtis.
Du jaunuoliai, istorijos mokytoja Marija ir kareivis Julius, įstrigę neapibrėžtoje erdvėje, primenančioje XXI a. Vilniaus senamiesčio lauko kavinę. Kaip čia atsidūrė, kaip gyveno iki tol – balta dėmė. Vienintelis atsiminimas – judviejų pirmas pasimatymas... buvusiame žydų gete. Kartais jų lūpomis prabyla dybukai (žydų mitologijoje – dvasios, įsikūnijančios į gyvą žmogų), kurių išpažintys po krislą dėlioja praeities, artimųjų gyvenimų mozaiką. Vaizdas ryškėja, jis kupinas tragedijų, traumų, netekčių, pilkų zonų. Čia nėra šiandienos, yra tik praeitis ir ateitis, veikėjai bando suprasti, kas jie, koks santykis su dabartimi, kurios iš esmės nebėra.
„Karo prieš Ukrainą, spalio 7-osios išpuolio prieš Izraelio gyventojus ir po jo vykstančio karo ir neramumų akivaizdoje mintis, jog „istorija kartojasi“, kaip niekad įgavo realų pavidalą. Turbūt daug kas apie tai pagalvojo, tik matome skirtingas prielaidas, o nuojautos, kas bus toliau ir ką galime padaryti, irgi neretai prasilenkia. Įdomu, kad atsitraukus nuo naujienų srauto, išėjus į gatvę, atsisėdus jaukioje kavinėje atrodo, kad dienos teka įprasta vaga, nieko baisaus nevyksta: ramybė, saulė, pramogos... Pagaunu save, jog mieliau renkuosi mėgautis gražiu oru ir fantazuoti apie asmeninę ateitį, kurioje viskas stebuklingai išsisprendę“. (Kristina Marija Kulinič)
Tačiau ar ateitis reali? Ar mums užteks valios, atsakomybės ir sveiko proto neužstrigti dar vienoje „istorijos pamokoje“? Kokia bus mūsų istorija? Kiek turime galios ją keisti? O gal viskas jau juda neišvengiamos katastrofos link, kurios ženklus bus galima pamatyti tik retrospektyviai, tik tiems, kas rašys (jei rašys) istoriją apie mus.
///
Kristina Marija Kulinič (g. 1992) – aktorė, dramaturgė, režisierė. Kūrybinį kelią pradėjo kaip teatro aktorė ir performanso menininkė. Amplitudė plati – nuo klasikinių teatro formų, iki eksperimentinio teatro. Yra dalyvavusi performansų festivaliuose „Creature“, „Warsaw International Performance Art Weekend“, „Sofia Underground“. Ypač dominusios teatro ir performanso meno sintezės paieškos atsitraukusios į antrą planą, tačiau vis dar daro įtaką menininkės kuriamai estetikai. Kaip dramaturgė ir pjesių autorė dirbo asociacijoje „Teatronas“, „Artūro Areimos teatras“, „No Shoes“, Latvijos nacionaliniame dramos teatruose. 2017 m. parašė savo pirmąjį tekstą performansui „Window Shopping“, pjeses „Dedukas“, „Tikslai ir uždaviniai“, „Geras oras, jei per daug negalvoji“, kurioms būdinga buitiško, sapniško, „minčiasrautiško“ kalbėjimo samplaika.
///
Aš nemanau, kad pasaulis kada nors buvo mažiau žiaurus, mažiau pavojingas... jis buvo, sakyčiau... daugeliu aspektų... daug labiau mirtinas nei dabar... Arba tiesiog toks pats. Apskritai paėmus... išvedus pasaulinio žiaurumo vidurkį, tikriausiai jis buvo tiesiog toks pats. Aišku, nelygu kam... Nelygu kuo gimei.
(Kristina Marija Kulinič. „Geras oras, jei per daug negalvoji“)
