Jo Strømgren: Durys skiria „čia“ ir „kitur“. Yra labai stiprus įsitikinimas, kad toje kitoje pusėje visad bus kažkas geresnio. Šis tikėjimas verčia žmones judėti. Kažkur Europoje, šalių sienų, kalbų, religijų ir geografinių barjerų padalintoje žemėje, visuomet egzistavo migracijos fenomenas. Tai būdas išgyventi ir būdas priešintis, galimybė pradėti gyvenimą iš naujo, taip pat ir sudeginti tiltus, viską palikti užnugaryje. Spektaklyje „Durys“, pasitelkiant judėjimą ir šokį, keliaujama per skirtingus istorinius periodus ir regionus, kad pamatytume visad egzistavusius modelius, migracijos priežastis ir kaip ji kinta skirtingose tautose.
Žmones visad riboja aplinka – namai, mokykla, darbovietė, šalis, restoranas, kuriame išgalime lankytis, asmuo, kurį mylime ar apsimetame mylį.
Priklausyti tam tikrai aplinkai yra nuostabu, ypač jei tavo kaimynas restoranuose lankytis neišgali. Tokie dalykai mus priverčia šypsotis. Tačiau kai vieną dieną kitas kaimynas grįžta namo su kanoja ant mašinos stogo, mes pradedame jaustis apgailėtini. Ir kai kaimyno veide atpažįstame tą šypseną, mes, be abejonės, užsinorime kanojos. Net jei ir labai nemėgstame būti gamtoje.
Spektaklis „Durys“ per naivų ir asociatyvų žvilgsnį į grupę žmonių, atskirtų sienos, siekia atskleisti labiausiai nuviliančius ir destruktyvius žmonių bruožus. Kadangi kitoje pusėje viskas visuomet atrodo įdomiau, siauros durys tampa svarbiu slenksčiu į pokyčius. Tačiau kadangi niekas nėra patenkintas tuo, ką turi, geresnio paieškos tampa nesibaigiančiu procesu. Ar esame laisvi žmonės, galbūt net žavingi ir kūrybingi, ar visgi beviltiškai prisirakinę prie savo įpročių, kaip Pavlovo šunys?
