Režisierius Algimantas Puipa savojoje „Proceso“ interpretacijoje vaizduoja Jozefą K. kaip sinefilą, kino salėje stebintį Chaplino ir Lloydo nuotykius. Kino salė čia tampa Jozefo K. slėptuve, kurioje vis tiek atsiranda valdininkai, nepaliekantys jo ramybėje. Pasak Puipos, „Komiška Jozefo K. kaltė slypi jo normalume, jo sveikose žmogiškose reakcijose į absurdišką veiksmą“.