Teiresijo krūtis
Teiresijo krūtis
Spektaklis
pen, 17 sau 2025, 19:30
Kaina:
13.80–17.00 €
Kūrėjai
Dramaturgas
Guillaume Apollinaire ✝Režisierius
Laura KutkaitėChoreografas
Agnietė LisičkinaitėProdiuseris
Vaidas BizunevičiusKostiumų dailininkas
Paulina TurauskaitėŠviesos dailininkas
Julius KuršysKompozitorius
Agnė MatulevičiūtėRežisieriaus asistentas
Kotryna SiaurusaitytėRenginio aprašymas
Naujam spektakliui Mažojoje salėje režisierė Laura Kutkaitė atsispiria nuo prancūzų poeto, dramaturgo ir novelisto Guillaume Apollinaire (1880–1918) siurrealistinio kūrinio „Teiresijo krūtys“ ir kartu su aktoriais konstruoja savo tekstą, būsimą spektaklį įvardydama kaip „penkių kūnų pykčio paiešką pasitelkiant švelnumą“.
Apollinaire‘o kūrinyje mėlynveidė figūra Tereza maištauja prieš savo vyrą. Jai užželia barzda, ūsai ir ji šaukia į megafoną apie tai, kokia vyriška ji jaučiasi. Tereza tampa Teiresiju (graikų mituose – aklo pranašo figūra), tačiau kūrinio pabaigoje grįžta pas vyrą ir vėl prisiima Terezos vaidmenį.
„Noriu žiūrovą panardinti į choreografinį sapną apie mėlyną krūtį, pyktį, švelnumą ir bandymą susikalbėti tarp lyčių, bandymą nemąstyti binariškai. Tas siekis kyla iš mano gana radikalios feministinės pozicijos. Klausimas, kaip atsisakyti skirstymo į vyrus ir moteris, man yra asmeniškas, svarbus ir aktualus. Manau, kad jis ypač aktualus ir Lietuvos teatre, kur lyčių vaizdavime vis dar yra labai daug klišių.
Taip pat noriu, kad „Teiresijo krūtis“ (vienaskaitą pasirinkau sąmoningai) būtų dialogas lytiškumo, disidentinio seksualumo ir teisės į savo kūną klausimais. Nuolat turime kovoti už teisę į savo kūnus, nes jie turi ir viešą plotmę. Kūnas, kaip radikaliausia mūsų šiuolaikybės forma, yra socialinis šiandienos reiškinys, karo laukas. Viliuosi, jog spektaklyje jis taps pagrindiniu kūrinio objektu bei erdve mums kelti klausimus“, – sako režisierė Laura Kutkaitė, primenanti, kad šiame darbe kaip ir ankstesnėje jos kūryboje netrūks juodojo humoro.
Apollinaire‘o kūrinyje mėlynveidė figūra Tereza maištauja prieš savo vyrą. Jai užželia barzda, ūsai ir ji šaukia į megafoną apie tai, kokia vyriška ji jaučiasi. Tereza tampa Teiresiju (graikų mituose – aklo pranašo figūra), tačiau kūrinio pabaigoje grįžta pas vyrą ir vėl prisiima Terezos vaidmenį.
„Noriu žiūrovą panardinti į choreografinį sapną apie mėlyną krūtį, pyktį, švelnumą ir bandymą susikalbėti tarp lyčių, bandymą nemąstyti binariškai. Tas siekis kyla iš mano gana radikalios feministinės pozicijos. Klausimas, kaip atsisakyti skirstymo į vyrus ir moteris, man yra asmeniškas, svarbus ir aktualus. Manau, kad jis ypač aktualus ir Lietuvos teatre, kur lyčių vaizdavime vis dar yra labai daug klišių.
Taip pat noriu, kad „Teiresijo krūtis“ (vienaskaitą pasirinkau sąmoningai) būtų dialogas lytiškumo, disidentinio seksualumo ir teisės į savo kūną klausimais. Nuolat turime kovoti už teisę į savo kūnus, nes jie turi ir viešą plotmę. Kūnas, kaip radikaliausia mūsų šiuolaikybės forma, yra socialinis šiandienos reiškinys, karo laukas. Viliuosi, jog spektaklyje jis taps pagrindiniu kūrinio objektu bei erdve mums kelti klausimus“, – sako režisierė Laura Kutkaitė, primenanti, kad šiame darbe kaip ir ankstesnėje jos kūryboje netrūks juodojo humoro.