Per erdvę ir laiką ištįstantis ritmas, diktuojamas smulkių žibančių kartočių. Jos – kaip lietaus lašai paklusniai įsigeriantys į asfaltą ar naktyje išsibarstę neatremiamo dangaus kūnai. Tokie patys, bet kartu skirtingi. Daugybė pasikartojančių formų, susiliejančių jungtyse tarsi dienos sluoksnius išlukštena mintis. Kiekviena šių detalių – akimirka, suteikianti laikui ir erdvei ritmą, periodiškumą. Dienai – postūmį iki nakties, kitos dienos, kitos nakties. Viskas sukasi atrodo sklandžiai, tobulam rate. Pasikartojimas bruka pastovumo iliuziją. Tarp jausmo ir minties įsitaiso lygybės ženklas. Bet tik trumpam. Sukirba mintis, kuri išbalansuoja visą grandinę. Ir tada paaiškėja, kad pasikartojimas negarantuoja stabilumo. Jis laipsniškai, vos pastebimai, bet įkyriai inicijuoja kaitą, kuri galiausiai lemia pokyčius. Tiek erdvėje, tiek ir laike. Ardoma ne tik rutina, bet ir tvarka. Randasi netikėtumo momentas, kuris netikėtai tampa esminiu vertybės kriterijumi.
„Pasikartojantys“ Viktorijos Vainiutės kūriniuose – laiko ir erdvės segmentavimas per labai aiškiai artikuliuojamas formas. Iš pirmo žvilgsnio nesudėtinguose, gal net elementariuose pavidaluose autorė užkoduoja kaitos galimybę. Kūrinius ji konstruoja iš mažų atkarpų. Tiek pat stabilius, kiek ir kintančius. Tai priklauso nuo jiems suteikiamų prasmių, atsirandančių judesio metu. Formos paslankumas ir kaita juvelyrikoje nėra naujiena, bet šiuo atveju autoriniai sprendimai suteikia žymiai platesnes interpretacines galimybes. Tai atliepia ne tik autorės norą kurti dinamiškus ir besimainančius kūno papuošalus, bet ir žymiai platesnes saviraiškos galimybes juos dėvinčiam. Kiekvienas V. Vainiutės sukurtas kūrinys gali turėti daugybę sprendimų, atspindinčių momentines nuotaikas, tos akimirkos emocijas ar priešingai – jas maskuojančių. Tiek pat derantis prie jo savininko, kiek ir nederantis. Taigi, šie kūriniai leidžia rinktis, suteikia galimybę juos nešiojantiems priimti sprendimus savotiškai ignoruojant tikrąją jų autorystę. Tai – sąmoningas autorės pasirinkimas. Šiek tiek atsitraukti ir stebėti. Kaita ir netikėtumo momentas jai lygiai tiek pat svarbūs kaip ir pati kūryba, kur procesas lemia rezultatą, neturintį apibrėžtos baigties.
Menotyrininkė Danguolė Ruškienė
