Dailininkės Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės ilgas pasivaikščiojimas Nidos, Palangos ir Šventosios pajūriu: „Brenda per kopas pušelės, užlaužusios šakas, tarytum rankas, primenančios Eglės seseris iš vaikystės pasakos, apgaubtas švelnaus liūdesio violeto… Tarp melsvų pušų raudonuoja pasimetęs kažkokio namo stogas, tarsi plakamas gamtos stichijos. Bėgantys kopų kauburiai, išmarginti šešėliais, lyg sidabrinės vėlės bėgtų tais kauburiais, kurie remiasi tiesiai į dangų. Ir čia sustoji: nebežinai, kur baigiasi jūra ir prasideda dangus. Tik vandens žalsvis išduoda šią paslaptį. Pajūryje dūsauja pustomas smėlis, o prie Didžiosios kopos, šie kuždesiai  tarsi išsilieja į galingą adadžio… Susivėlusios purtomų karklų galvos dar labiau paryškina kopos didybę….“ „Pasiilgau vėjo vasarinio“ –  tarytum išsilaisvinimas, kur vėjas groja pušų liemenų stygomis, kur ošia bangos ir tyliai dūzgia pustomų kopų smėlis, kur prabėga pulkelis vaikų ir klykia žuvėdros, o plaukuose žaidžia išdykėlis pajūrio vėjas. Švelnios Filomenos pastelės glosto akį  ir suteikia graudaus lengvumo, tarytum dvasios balzamas…