Tomo Stoppardo – vieno svarbiausių šiuolaikinio teatro dramaturgų, absurdo teatro apologeto –pjesė „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ („Rosencrantz and Guildenstern are Dead“) pirmą kartą buvo suvaidinta 1967-ųjų balandį Londone, „The Old Vic“ teatre. Tuomet T. Stoppardas buvo mažai kam žinomas pradedantis dramaturgas, teatro kritikas. Dramaturgo valia pjesėje du kuklūs Williamo Shakespeareʼo pjesės „Hamletas“ personažai Rozenkrancas ir Gildensternas, arba žmonės, laiku nepasakę „ne“, tapo šiuolaikinės dramaturgijos ir mūsų laikų herojais.
Visiems žinomas klasikinis W. Shakespeareʼo siužetas pjesėje meistriškai apžaidžiamas: Danijos princo Hamleto vaikystės ir studijų Vokietijos universitete draugus Rozenkrancą ir Gildensterną Hamleto tėvo žudikas karalius Klaudijus pasikviečia palydėti princą į Angliją. Karalius įteikia jiems slaptą laišką, kuriame prašoma nukirsti galvą teisėtam karūnos įpėdiniui. Rozenkrancas ir Gildensternas Hamletą lydi į neabejotiną mirtį, tačiau princui sėkmingai apkeitus laišką patys patenka į likimo pinkles.
Šiuolaikinės dramaturgijos tyrinėtojai akcentuoja, kad pjesėje „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ sąmojingai sulydyta klasikinė šekspyriškoji dramaturgija ir beketiški literatūriniai eksperimentai, absurdo estetika, o intelektualūs galvosūkiai, virtuoziškas žodžių žaismas – su angliška ironija. Hamleto istoriją dramaturgas pasakoja iš dviejų antraeilių W. Shakespeareʼo pjesės veikėjų Rozenkranco ir Gildensterno perspektyvos, juos pavertė pagrindiniais. Taip sukurtas efektas, tarsi kuriant „Hamletą“ kažkur užkulisiuose buvo palikta įjungta vaizdo kamera – fone skamba W. Shakespeareʼo tekstų fragmentai, atsiranda ir išnyksta Ofelija, Polonijus ir pats Hamletas, o T. Stoppardo personažai bando suprasti, koks yra tikrasis jų vaidmuo šioje sumaištyje, šekspyriškame laike.
Režisierius Jurijus Butusovas teigia ypač vertinantis šios jau klasikine vadinamos pjesės poetiškumą ir klasikinės absurdo stilistikos diktuojamas galimybes. „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ labai taikliai pataiko į šių dienų kontekstą, skaudulius ir turėtų priminti žiūrovams prarastąjį rojų, žmogiškos pilnatvės, harmonijos, laimės neįmanomybę. Teatro teatre iliuziją J. Butusovo spektaklyje atskleis ir sustiprins lakoniška, netikėtomis medžiagomis ir tekstūromis išsiskirianti spektaklio dailininko Mariaus Nekrošiaus kuriama scenografija bei kostiumai. Ši pjesė Lietuvos teatre statoma pirmąjį kartą.
PIRMASIS PASIUNTINYS
Kraupus tas vaizdas!
Ir mes su reikalais pasivėlavom
Ausis, turėjus išklausyti mus –
Kad viskas atlikta, kad Rozenkrancas
Ir Gildensternas mirė taip, kaip liepta –
Nebejautri. Kas padėkos?
(W. Shakespeare. „Hamletas“ (vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas)
ROSAS. Ir kokie gi tie šie laikai?
ARTISTAS. Abejingi.
ROSAS. Blogi?
ARTISTAS. Sugedę.
(...)
ROSAS. Kuo čia žaidi?
GILAS. Žodžiais, žodžiais. Tik jų begalime nusitverti.
(T. Stoppard. „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę““ (vertė Rita Gelombickaitė )
