Čia ir dabar – vasaros vakaras. Jau vėlu, bet dar šilta. Prie ilgo, vaišėmis nukrauto stalo sėdi svečiai. Švenčia Katios ir Georgo vestuves. Čia ir dabar – pasigirsta, kas jie bus ateityje. Čia ir dabar – suskamba paukščiai, vaikiškos dainos ir seno rago gausmas. Dabar arba niekada. Dar ne dabar, niekada daugiau.

Vieno garsiausių šiuolaikinių vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfenningo kūryba primena žiūrėjimo pro kaleidoskopą patirtį. Tik vietoje įvairiaspalvių stiklo gabaliukų – į optinio prietaiso vidų priberta tikrovės fragmentų, kurių atspindžiai kuria sapnavimo atmerktomis akimis pojūtį. Keistuolių teatro žiūrovams R. Schimmelpfenningas tapo pažįstamas dar 2015 m. su rež. Giedrės Kriaučionytės spektakliu „Moteris“. Dabar vokiečių dramaturgas į šią sceną sugrįžta Agniaus Jankevičiaus režisuoto „Čia ir dabar“ spektaklio pavidalu.

Pirmą sykį Lietuvos teatro žiūrovams pristatomos pjesės, pagal kurios motyvus statomas spektaklis, epicentre – žaidimas su žmogaus ir laiko santykiu. Kas žmogui it įkyrus uodas trukdo būti čia ir dabar? Vienas iš atsakymų galėtų būti ateities neapibrėžtumas, visos baimės ir viltys, į kurias bandome atsiremti, susidūrę su tuo, kas nežinoma, ko, kad ir kaip smulkmeniškai planuotume, visgi negalime iki galo numatyti. O pabandykite įsivaizduoti kokį svarbų, reikšmingą, gyvenimo pokytį žymintį įvykį, kuriame jūs tiksliai žinotumėte, kaip jūsų gyvenimas pasikeis. Tarkime, vestuves, kuriose jums būtų pasakojama, kaip jaunavedžių meilė pasibaigs.

„Čia ir dabar“ laikas atsiveria poetizuotai absurdiškoje, komiškai sapniškoje, paradoksą primenančioje tikrovėje, „atpalaiduojančioje“ žmogų nuo ateities baimių ir vilčių, nes būsimas laikas čia pasirodo ne kaip begalinė galimų scenarijų aibė, o kaip tai, kas iš anksto žinoma. Visa tai lyg mozaika susijungia fantasmagoriškoje vestuvių šventėje, kurią, jei atidžiai įsiklausytumėte, jau išgirstumėte šurmuliuojant aplinkui.