Daugeliui skirtingų kartų vis kitaip pažįstama, mokyklos suole nučiupinėta, į Lietuvos kino ir teatro klasikos fondus nugulusi „Riešutų duona” Keistuolių teatre įkvepia šviežio oro gurkšnį, skambantį „The Beatles” muzika ir išeinančios vaikystės žingsniais.
Režisieriaus Aido Giniočio ir skirtingų kartų Keistuolių teatro aktorių bendras darbas – itin atviras, truputį skaudus, baisiai linksmas ir labai liūdnas spektaklis vyresniųjų klasių moksleiviams, jaunimui bei visiems suaugusiesiems, tebeprisimenantiems paskutinių nerūpestingų gyvenimo dienų skonį. Sauliaus Šaltenio apysaka besiremiantis spektaklis pasakoja apie Andrių Šatą, jauną nedideliame praeito amžiaus vidurio Lietuvos miestelyje gyvenantį vaikiną, ir jo mylimąją Liuką, kurių šviesią meilės istoriją užtemdo Šatų ir Kaminskų šeimų nesutarimai. Riešutų duona iš Andriaus dėdės Boleslovo rankų – laimingos vaikystės gražiausių dienų simbolis, pakrikštijęs kūrinį ir pagrindiniam jo veikėjui virtęs naujo, sąmoningo, nerūpestingas iliuzijas praradusio gyvenimo riboženkliu.
Keistuolių teatro „Riešutų duona“ išsivaduoja iš nostalgiškos romantizuoto kaimo estetikos ir atsigręžia į rafinuotesnį miestietišką septintojo dešimtmečio Lietuvos vaizdą, kurio jaunoji karta, nors ir apribota sovietmečio rėmų, jau alsuoja europietiškos kultūros ir muzikos ritmu. Neatsitiktinai spektaklio garso takeliui pasirinkti šį ritmą bene labiausiai diktavę „The Beatles”, kurių muzika įprasmina Andriaus Šato paauglystės laiko dvasią.
Kiekvieno bręstančio žmogaus išgyvenama vidinė drama „Riešutų duonoje” nuspalvinta šviesaus liūdesio ir subtilios ironijos potėpiais. Tai – spektaklis jauniems žmonėms, gyvenantiems nuolat besimainančioje, mažumėlę ciniškoje ir tyrą meilę neigiančioje aplinkoje, kurioje kartais taip ilgu akimirkos, leidžiančios sau ištarti: „Esu ne vienas!”.
