Senos, garbingos vilkolakių giminės atstovas Fredis buvo tvirtai įsitikinęs, kad, atėjus laikui, taps pačiu puikiausiu, neprilygstamiausiu ir vilkolakiškiausiu vilkolakiu. Tačiau likimas truputį pajuokavo – jaunasis Fredis labiau primena simpatišką rožinį pudelį, o ne didžiulį, stiprų vilkolakį. Nereikia nė sakyti, kad jo svajonė tapti gaujos vedliu sudūžta į šipulius, o vargšas svajotojas tampa tikru anekdotu visai savo giminei.