Šioje parodoje žvelgiant į S. Lukošiaus fotografijų paveldą raginama keliauti į užburiančios miesto praeities pasaulį.
Nors nuolat veržiamės į vis didesnę „tvarką“, patogumą, civilizaciją, tačiau fotografo sustabdytuose kadruose regime ir kitą pusę: kontrastų kovą, senų pavidalų stabtelėjimą prieš jiems išnykstant, tiksliau – juos išstumiant. Ir tuomet pajuntame suvirpant melancholišką ilgesį, prisimenant dar iki galo neužkariautų gamtos ir žemdirbiškos buities teritorijų savaimingumą, anksčiau gyvavusį kitokį žmonių tarpusavio santykį ir etiką.
Naujų projektų, statybų, remonto darbų fone lyg fantasmagoriškos detalės išnyra miesto centre riedantis vežimas, vaikiūkščių pulkai žiemą tarp medinių „Brazilkos“ trobesių, bažnyčioje tyliai susėdusios moterys baltomis skarelėmis, priemiesčių daugiabučių ir gamyklų statinių fone besiganančios karvės, tradicinės statybos ir puošybos mediniai nameliai.
