Parodos ⦋S⦌MĖLY pavadinime užkoduotas metaforinis Klaipėdos krašto mėlis, telpantis viename kvadratiniame paplūdimio smėlio metre. Keturių dalyvaujančių autorių temos aprėpia plačius vizualius horizontus, simbolinius jūrinius naratyvus ir atliekamus tyrimus bei eksperimentus laboratorijose ar dirbtuvėse. Meno ir mokslo simbiozė tyrinėja tarpusavio santykį su aplinka ir savimi, taip pat – klimato kaitos, tvarumo, laiko, erdvės, garso ir spalvos pažinimą įvairiu formatu ir medžiagiškumu. Meninės kalbos pasirinkimas – gamtos formos ir objektai: gintaras, smėlis, smilga, jūrinis dumblis. Gamtiniai kontūrai apjungia ir kviečia atkreipti dėmesį į besikeičiantį pasaulį, kai meno kūrinys tampa edukatyvia ir interaktyvia forma mokslinio pobūdžio turinio perteikimui.
[S]MĖLY. Jungtinė menininkų paroda
PARODOS AUTORIAI:
SIMONA AGOTA MARTINKUS, dalyvaujanti menininkė ir parodos kuratorė
ARŪNĖ BARONAITĖ
VYTAUTAS JUOZĖNAS
LINAS KUTAVIČIUS
*
SIMONA AGOTA MARTINKUS. 1m²
Meninio tyrimo ašis – stiklas, instaliacijoje pateikiamas ir analizuojamas skirtingose fizinėse būsenose, pristatomas trijose instaliacijose. Mėlyno stiklo šukės apeliuoja į nykstančią spalvotojo stiklo manufaktūrą – vitražo amatą ir nesaugomus, todėl prarandamus, monumentaliosios dailės stiklo kūrinius architektūroje, viešosiose erdvėse. Atlikto tyrimo metu užfiksuoti vaizdai, demonstruojami video instaliacijoje, kalba apie esamą kūrinių būklę, jų fiksavimo ar išsaugojimo būtinybę. Stiklo šukių kvadratas taip pat neša žinutę ir apie meditacinę – vaikščiojimo ant šukių – galimybę. Šiuo metu Simona renka duomenis ir atlieka tyrimą, kaip ėjimą stiklu adaptuoti meno terapijai priskiriamiems metodams.
Istorijos aktualizavimo žinutę perduoda ir stiklo būties filosofiją koduoja antroji dalis – sunaikintų arba dingusių be žinios Klaipėdos vitražų fragmentų šviesos atspaudai, eksperimentiniu cianotipijos technikos būdu atspausti ant suformuoto smėlio kilimo.
Trečioji instaliacijos dalis – smėlio dėžė – kaip simbolinis vaikystės naratyvas. Monitoriuje transliuojama LRT archyvų medžiaga, 2002 metų Audriaus Rakausko kurta pažintinė-edukacinė laida „Gustavo enciklopedija”, kurioje pasakojama stiklo atsiradimo istorija nuo smėlio smiltės iki Stiklių gatvės Vilniaus Senamiestyje. Tai – ir asmeninė kūrėjos padėka Audriui Rakauskui, ir edukacijos reikšmės, jos svarbos įrodymas. Šia darbo dalimi Simona Agota Martinkus prisistato tarsi gyvas pavyzdys, kad edukacija, kontaktinė ar virtuali, yra stiprų poveikį turintis veiksnys augančio vaiko gyvenime. Instaliaciją papildo ir eksperimentinės juvelyrikos kūriniai su fiksuotais prarastų Klaipėdos krašto viešųjų erdvių vitražo kūrinių fragmentais, atlikti autorine technika.
Simona Martinkutė (g. 1995 m., Mažeikiai) – juvelyrė, projektų vadovė, kuratorė, straipsnių autorė ir edukatorė. Tarpdisciplininio meno kūrėja, dažnai kūryboje apjungianti kolektyvinės atminties ir socialines temas, tyrinėjanti edukacijos ir ugdymo procesus, aktualizuojanti istorijos, tautos identiteto bei tradiciškumo perėmimo svarbą, primenanti fizikinius ir cheminius dėsnius, koduotus kūrybinių darbų ir instaliacijų forma. 2019 m. Vilniaus dailės akademijoje (VDA), Telšių fakultete ji įgijo Metalo meno ir juvelyrikos bakalauro diplomą; kartu buvo įteiktas padėkos raštas už baigiamojo darbo profesionalumą ir šiuolaikiškos istorijos aktualizavimą. 2022 m. VDA suteiktas Taikomosios dailės magistro laipsnis.
Simona Agota drąsiai eksperimentuoja su medžiagomis ir jų savybių galimybėmis, kūrybiniuose tyrimuose dažnai supriešina ne tik skirtingai veikiančias dailės technikas, bet ir nebijo kelti nepatogių diskusijų ar klausimų jos parodų stebėtojams.
ARŪNĖ BARONAITĖ. BE TURINIO
Foto-video instaliacija „BE TURINIO” – kitokio, neestetinio vaizdo paieškos, kuriame pati gamta pasakoja ir augina vaizdą, lyg bandydama detoksikuotis nuo užterštumo ir klimato kaitos pasekmių. Tiriama miško, jūros, vėjo, žemės praeitis, dabartis ir menama ateitis. Fotovaizdas išgautas, pasitelkiant tvarios fotografijos metodus, kai atsisakoma įprastų fotografijos chemikalų, juos pakeičiant augalinės kilmės reagentais. Šiame tyrime tai – Baltijos jūroje nykstantys rudadumbliai.
Nors tarp mokslo (objektyvesnio) ir meno (subjektyvesnio) yra didelių skirtumų, abiejuose vyksta kūrybiniai procesai, kurių metu sukuriama kažkas naujo. Idealiu atveju abu yra atviri pokyčiams ir nėra autoritariški, leidžiantys pamatyti daugiau nei tik „dėžutės“ turinys.
Arūnė Baronaitė (g. 1987 m., Klaipėdoje) – biotechnologė, menininkė, derinanti biomokslų ir ekologijos žinias su eksperimentine fotografija. Molekulinės biologijos ir biotechnologijų studijas baigusi ir dešimtmetį toje srityje dirbusi, ji pajuto, kad vienos srities – per mažai, ir šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijoje. „Kryžmindama“ gamtos mokslus ir medijų procesus, Arūnė kuria spekuliatyvius naratyvus, įsitraukia į biomeno tyrimus, per kuriuos patiria buvimo pasaulyje sąlygas ir veiksnius, taip plėsdama suvokimą eko-somatikos lauke.
VYTAUTAS JUOZĖNAS. LENGVAI
Neapibrėžtumas. Fizikos moksle tai – Vernerio Heizenbergo neapibrėžtumo principas, kai tiksli objekto pozicija erdvėje ir jo impulsas negali būti išmatuoti vienu metu. Instaliaciją sudarančių, nenutrūkstamai besisukančių smilgų pieva – tai įtraukaus kinetinio meno ir matematinių formulių skaičiavimo rezultatas. Savo judėjimo trajektorija sukuriančių teoriškai neegzistuojančių, supersimetriškų formų koordinates. Smilgų judesio vaizde žiūrovą skandinantis kūrėjas kviečia pajusti singuliarumo gravitacijos trauką.
Vytautas Kazimieras Juozėnas (g. 1990, Vilnius) – garso menininkas, operatorius, fotografas. Studijavo Poznanėje (Lenkija), 2013 m. baigė Fotografijos ir medijos menų bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2014 m. studijavo Berlyno kino laboratorijoje, 2015 m. įgijęs Fotografijos ir medijos menų magistro laipsnį, toliau tęsė paieškas šviesos, garso, spalvos srityse. Nuo 2012 m. aktyviai dalyvauja parodose, kino festivaliuose, kuria eksperimentinės muzikos performansus, instaliacijas. Kartu su bičiuliais Vilniuje įkūrė eksperimentinio kino ir fotografijos dirbtuves „SPONGĖ”. Su Rygoje esančia laboratorija „Baltic Analog Lab” veda dirbtuves, demonstruoja eksperimentinio kino peržiūras. „Kino pavasario“ festivalyje jam suteiktas specialusis komisijos apdovanojimas filmui „Chronos ABC“ (rež. Vytautas Juozėnas); šis filmas buvo įtrauktas ir į Kanų festivalio trumpametražių filmų biblioteką.
LINAS KUTAVIČIUS. AMBERSCOPE / GINTARO LĘŠIS
Prieš maždaug 30-50 milijonų metų Baltijos jūros regioną dengusios senovės miškų medžių sakai suakmenėjo ir tapo organiniu mineralu, vadinamu gintaru. Jo šiluma ir magnetinės savybės visada traukė vietinius žmones. Archeologiniai tyrimai rodo, koks gintaras buvo surinktas ir apdorotas dar prieš 6000 metų, ir tapo neatsiejama vietos mitologijos, folkloro, estetikos ir dizaino dalimi.
Savo instaliacijoje „Amberscope“ menininkas Linas Kutavičius siūlo patirti gintaro šilumą ir vizualinį gylį. Instaliacijoje yra originalaus dizaino prietaisai, kurie pasakoja apie tai, kaip saulės šviesa įstrigo ir galiausiai suakmenėjo šiame organiniame minerale. Koncentruotas šviesos spindulys ir lęšių sistema sukuria tikslų vaizdą be jokių iškraipymų, kurie paprastai matomi, naudojant skaitmeninę įrangą. Tai visiškai analoginis įrenginys, atskleidžiantis unikalią natūralaus gintaro struktūrą. Projekto pavadinimas – Amberscope – turi etimologinių ryšių su optiniais prietaisais (mikroskopais, teleskopais).
Nuo tada, kai 1997 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, Lino Kutavičiaus profesinėje kelionėje – funkcionalių šviesos objektų projektai, šviesos pagalba formuojamos vidaus ir išorės erdvės; jo darbai susiję su geometrinėmis ir organinėmis formomis, skulptūriniais objektais ir eksperimentais su medžiagomis bei šviesa. Linas dalyvauja parodose, meniniuose projektuose, muzikos festivaliuose bei kituose kultūrinio pobūdžio renginiuose Lietuvoje ir užsienyje dar nuo studijų VDA pradžios. Vienas iš „readymade” perdirbimo-tvarumo kultūros pradininkų. Įkūrė įvairių disciplinų menininkus vienijančią bendruomenę T.E.M.A. (tarptautinė eksperimentinė meno akcija). Bendruomenė Klaipėdoje susibūrė 2009 m., o pirmąja įveiklinta erdve tapo buvusio medžio apdirbimo kombinato, vietinių dar vadinamo „fanierke“, katilinė.
L. Kutavičiaus darbuose gausu plastiškumo ir augalijos naratyvų, priartinančių žiūrovą arčiau gamtos, aplinkos stebėsenos ir vidinės savistabos. Jo meninės raiškos ir mokslo tarpdiscipliniškumas atsiskleidžia nagrinėjant istorijos aktualizavimo, klimato kaitos, ekologijos ir vartotojiškumo temas.
