Rusų rašytojas Maksimas Gorkis (1868–1936) turėjo didelę įtaką XX a. pradžios literatūrai ir teatrui. Ketvirtoji jo pjesė „Saulės vaikai“ parašyta 1905 m. Petropavlovsko tvirtovėje, kur M. Gorkis buvo įkalintas po „Kruvinojo sekmadienio“, kurio metu buvo susidorota su taikia darbininkų, nešusių Rusijos carui peticiją, demonstracija. Nepaisant to, „Saulės vaikai“ yra bene šviesiausia M. Gorkio pjesė – joje ne tik visa persmelkianti katastrofos nuojauta, bet ir akivaizdi nostalgija praėjusiam laikui bei skausmas dėl gyvuliškos žmogaus prigimties. Beje, Petropavlovsko tvirtovės viršininko M. Gorkis anuomet prašė leidimo rašyti komediją.
Pjesėje pasakojama apie provincijoje gyvenančią Protasovų šeimą. Atokiai ir ramiai gyvenančius Protasovus pasiekia neramios žinios apie maištaujančius valstiečius bei artėjančią choleros epidemiją. Tačiau pagrindinis herojus Protasovas stengiasi laikytis kuo toliau nuo pasaulio triukšmo. Jis – savamokslis chemikas, tikintis, kad mokslas išgelbės žmoniją. Užmiršęs viską pasaulyje, net ir savo šeimą, Protasovas pasineria į mokslinius eksperimentus, nuoširdžiai tikėdamas, kad nuo jo priklauso pasaulio ateitis.
Protasovas vaikišku naivumu ir siutą keliančiu bejėgišku žavesiu vienu metu primena ir Rotmistrą iš A. Strindbergo „Tėvo“, ir Veršininą iš A. Čechovo „Trijų seserų“, kartais ir Myškiną iš F. Dostojevskio „Idioto“. Kartkartėmis Protasovas, nepaisant aukšto intelekto ir gerų intencijų, darosi tiesiog komiškas, tarsi tas išsiblaškęs profesorius iš anekdotų. Su paprastais žmonėmis bendrauti nemoka, tiesiog neranda bendros kalbos, tarsi būtų iš kitos biologinės rūšies. Kai kurie iš tų paprastų žmonių netgi bando jo naivumą išnaudoti saviems tikslams – pradedantysis verslininkas Nazaras Avdejevičius bando įkalbėti panaudoti savo chemijos žinias alaus butelių gamybai, kiti, žadindami jo užuojautą, paprasčiausiai kaulija pinigėlio.
Taip, Protasovas naivus – bet kažin ar naivesnis už dabartinius žmones, hermetišką elitą, nuo artėjančių negandų užsidarantį socialinių tinklų „burbuluose“. Apskritai visa prekatastrofistinė pjesės atmosfera iki šiurpo primena dabartinę, mūsų dienų situaciją.
Tad kas tie „Saulės vaikai“? Pats pjesės autorius yra tiksliai atsakęs į šį klausimą, recenzuodamas E. Rostando „Sirano de Beržeraką“. Tai žmonės, „kuriems likimas lėmė didžiulę garbę būti geresniais ir protingesniais už savo amžininkus ir nelengvą atsakomybę paskubinti gyvenimo laivo judėjimą“.
Įdomu, kad keleri metai iki „Saulės vaikų“ parašymo M. Gorkis kartu su bičiuliu rašytoju Leonidu Andrejevu buvo suplanavę parašyti pjesę apie astronomą, gyvenantį savo žvaigždynų ir ūkų pasaulyje, kurį pabaigoje tamsi minia užmuša jo paties teleskopu. Būtent iš šio sumanymo ir atsirado „Saulės vaikai“ – tik su šviesesniu finalu. O L. Andrejevas liko ištikimas pradiniam siužetui ir praėjus metams po „Saulės vaikų“ pasirodymo parašė pjesę „Astronomas“.
Istorija kartojasi ciklais, ir kaskart patekusiems į panašią situaciją kyla klausimas, kas nugalės: Saulės vaikai, Mėnulio žmonės ar apskritai Pragaro išperos.
Darykime viską, kad teleskopai mūsų pasaulyje būtų naudojami tik pagal tikrąją paskirtį.
Pjesę Klaipėdos dramos teatre režisuoja jauna režisierė Laura Groza (Latvija), įvertinta jau ne vienu apdovanojimu. Liepojos ir Rygos dailės teatruose jos pastatyti spektakliai yra pelnę pagrindinius Latvijos teatro apdovanojimus už mažos (2015 m. „Equus“) ir didelės formos (2014 m. „Piaf“, 2015 m. „1984“) pastatymus bei už geriausią metų spektaklį (2014 m. „Piaf“, 2015 m. „1984“).
Spektaklis pagal M. Gorkio „Saulės vaikus“ Klaipėdos dramos teatre taps pirmuoju režisierės L. Grozos pastatymu užsienyje.
