atidaroma grupinė paroda „Akmenukai prie jūros”. Tapyba, keramika, plastikas, skaitmeninė spauda, plastilinas, instaliacijos, garsovaizdžiai, rasti objektai – apie 15 kūrinių bandys atskleisti būties ir jausenų dualumą.
Pirminė parodos idėja, pasak jos autorių, buvo noras kalbėti apie „nieko neveikimą”: laiką eikvojantį, bet formaliai rezultatų neduodantį veiksmą. Kilo noras išsiaiškinti, ar dėl to jaučiamės nestabiliai, ar tokios būsenos bijomasi. Tačiau, tam tarsi oponuojantis veiksmas – įvairiausių veiklų, informacijos gausa – taip pat kelia nerimą, ir verčia mus nuovargio visuomene. Paroda veiks iki kovo 2 dienos.
Bijome to, kas neaišku, nepažįstama, kas yra tuščia. Jaučiamės nepatogiai, kai pritrūkstame žodžių. Jaučiamės negerai, kai gaištame laiką, o vis tiek nespėjame. Informacijos, norų, pozityvumo perteklius skatina pasyvumą ta prasme, kad žmogus priverstas paklusti nustatytai tvarkai, suponuotai „pasiekimų visuomenės” : kiekvienas sąmoningas veiksmas primena švento Vitto šokį – judesius, atliekamus tarsi prieš savo valią, sekinančius kūną ir sielą.
Nuovargis šiandien mus apjungia. Byung Chul Han, Vokietijoje gyvenantis korėjiečių kilmės filosofas, savo knygoje „Nuovargio visuomenė” priešpastato „aš pavargau” kitam išsireiškimui – „mes pavargome”. Nuovargis, kurį pripažįstame ir galime pasidalinti su kitais, atneša ir džiaugsmą, kad galime suvokti savo būseną, suprasti, kad kiti, galbūt, jaučiasi panašiai.
Akmenukų mėtymas į jūrą ar jų rinkimas be jokio tikslo yra žaidimas, leidžiantis pamiršti savo pasyvumą, savo tuštumą. Tokia tarsi tarpinė būsena tarp kaltės jausmo dėl nieko neveikimo ir paprasto veiksmo džiaugsmo.
