Viename mieste gyvena du geriausi draugai – Kajus ir Gerda. Jiems gera kartu leisti laiką, prižiūrėti visus metus žydinčią rožę, klausytis mylimos močiutės istorijų, net jei jos ir apie grėsmingąją Sniego karalienę. Kol vieną dieną Kajus dingsta ir niekas nežino kur. Žmonės įtaria blogiausia, tačiau Gerda negali susitaikyti su mintimi, kad jos mylimas draugas galėjo žūti. Tad ji pasiryžta leistis į pavojų bei stebuklų kupiną kelionę ir padaryti viską, kad surastų ir išgelbėtų savo mylimą bičiulį. Ji net neįtarė, kad draugą reikės gelbėti iš pačios Sniego karalienės nelaisvės…
Hansas Christianas Andersenas ne veltui tituluojamas pasakų karaliumi. „Sniego karalienė“ – vienas gražiausių ir giliausių jo kūrinių, visiems primenantis apie nepalaužiamą meilės ir gerumo galią.
„Nuo tada, kai Žemėje gyvena žmonės, yra ir istorijos. Istorijų yra pačių įvairiausių – nuo pasakojamų senovės urvų paveiksluose iki mažų pasakaičių prieš miegą vaikų kambariuose. Pasakojimai sudaro mūsų istoriją ir vadovauja ateičiai. Istorijos mus supa kiekvieną dieną: televizijoje, radijuje ar laikraščių naujienose. Biblijoje ir kitose religinėse knygose taip pat pilna įvairiausių istorijų. Mokytojai mokykloje dažnai būna pasakotojai ir pasakoja savų dalykų istorijas. Dainos pasakoja savas istorijas. Nuotraukos pasakoja istorijas. Spektakliai pasakoja istorijas.
Man į rankas pakliuvo H. Ch. Anderseno pasakų knyga, versta tiesiogiai iš danų kalbos (vert. Liudas Remeika). „Sniego karalienės“ originalą sudaro 7 atskiri pasakojimai, per kuriuos išgyvenami visi metų laikai. Taigi, pamirškime žiemą ar Kalėdas. Čia kalbama apie santykių atšalimą, susvetimėjimą tarp šeimos narių, draugų, artimųjų.
KODĖL KARTAIS TAIP ATSITINKA, KAD MŪSŲ ŠIRDYS IMA IR PAVIRSTA LEDO GABALĖLIU?
Pasakos yra galingos. Jos gali mokyti moralės, vertybių. Jos gali mokyti istorijos. Jos gali tapti tiesiog pramoga. Jos gali priversti mus juoktis. Didžioji pasakų vertybė ir nauda yra tai, kad jos sujungia žmones tarpusavyje“, – pastebi spektaklio režisierius Paulius Tamolė.
